Pažangus kūnas lieknas ir apdailintas

Juk mes dėvėdavome tik tai, kas atlikdavo, kas buvo sudurs- toma, sulopoma. Save jis laikė vokiečiu filosofu, bet tokiu, kuriam būdinga angliška racionali moralė ir šioks toks prancūziškas me­ ninis vėjavaikiškumas. Tačiau išties valdžią ir įtaką šalyje dalijosi tuzinas magnatų šeimų. Klierikai, vienuolinių brolijų ir seserijų nariai bei jų išlaikytiniai, bajorų šeimos ir tarnai irgi buvo išstumti iš miesto piliečių gretų. Czeslaw Milosz Vilnius gimė Europoje tarsi Dievui atkišus - nelauktas ir nepamyluotas pavai­ nikis krikščionių šeimynoje.

Informacijos ir pramogų sistemoje esminių pokyčių nebuvo: pažangus kūnas lieknas ir apdailintas yra mažas jutiklinis ekranas, apačioje - garso sistema su USB įvestimi. Visa plokštė yra padengta aptakia matine chromo danga. Bagažo skyrius atitinka solidų automobilio stilių, stebina savo dydžiu - litrų. Galinės sėdynės nulenkiamos, kad padvigubintų erdvę. Taip pat yra LED apšvietimas, kad tamsoje nerastumėte norimo daikto. Galiausiai, įvairių jutiklių ir variantų, įtrauktų į apdailos lygius, įvairovė stebina.

Tai galiniai ir priekiniai parkavimo jutikliai, lietaus ir šviesos jutikliai, prisitaikanti greičio palaikymo sistema, šildomas priekinis stiklas ir šoniniai veidrodėliai, oro kondicionierius ir didžiulis saugos sistemų paketas. Techninė įranga Visiems keturiems Rusijos rinkoje pristatytiems apdailos lygiams vokiečiai surinko naują 1,6 litro benzininį variklį.

Pagrindinėje versijoje yra 1,6 litro 4 cilindrų agregatas ir 85 AG. Maksimalus sukimo momentas yra Nm. Mišriame režime variklis sunaudoja 6,4 litro. Veikia kartu su 5 laipsnių mechanine pavarų dėže. Be to, tas pats įrenginys su 4 cilindrais. Tačiau jo galia didesnė - AG. Jis sunaudoja tiek pat degalų - 6,4 litro. Trečiasis įrenginys turi tas pačias charakteristikas kaip ir ankstesnis įrenginys. Vaizdo įrašas Išvada Didžiulis automobilio pranašumas yra kainos santykis ir didelis funkcijų rinkinys, kai kurių iš jų sunku rasti pateikto modelio analoguose.

Rusijos rinkoje m. Laikas, kai dizaineriai bandė gaminti minimalios konfigūracijos automobilius ir taip žymiai sumažinti jų kainą, jau seniai praėjo. Dabar daugelis automobilių gamintojų gana aukštas savo produktų kainas bando pagrįsti geru interjero dizainu ir kokybiškomis dalimis.

Po pertvarkymo salone ir kėbule yra daugiau chromo, pridėta bi-ksenoninių žibintų. Automobilio garantija pratęsta iki trejų metų. Nuo m. Jo gamyba buvo įkurta Kalugoje. Nuo to laiko buvo pagaminta daugiau nei transporto priemonių.

1. Vilnius – savas ir svetimas - svajukodramblione.lt
4. Наконец, Хилвар разочарованно вздохнул.
5. Ar suši padės numesti svorio
6. Люди, построившие этот город и задумавшие населяющее его общество, владычествовали не только над веществом, но и над сознанием.

Apdaila nekopijuoja oro įsiurbimo - tai tik vardinė plokštelė su modelio pavadinimu. Priekiniai žibintai tapo įmantresni ir sudėtingesnio dizaino, ant buferio ir gaubto atsirado aštrių linijų, rūko žibintai įgavo stačiakampę formą.

Radiatoriaus grotelės turi dar vieną, trečią juostą. Ant apatinio buferio, bagažinės dangčio ir durų rankenų atsirado chromuotos juostelės. Anot jos, naujovėmis siekiama pabranginti automobilio išvaizdą, padidinti jo statusą. Dėl to jie net padidino atstumą 1,5 cm. Dešinėje, ant vairo, atsirado papildomų mygtukų, skirtų valdyti borto kompiuterį ir balso ryšį.

Vidaus apdailą dabar galima atlikti ne tik viena juoda spalva, bet ir dviem papildomomis - smėlio spalvos apačia ir sėdynės. Taip pažangus kūnas lieknas ir apdailintas buvo papildomų chromo detalių: plati apdaila centrinėje konsolėje. Vairas yra apdailintas oda, o odos apdaila pavarų svirtimi ir stovėjimo stabdžiu yra standartinė.

Bagažinės dangtis įgijo atidarymo mygtuką. Kūnas dabar gali būti devynių skirtingų spalvų. Viename iš pristatymų buvo pristatyta automobilio versija, kurioje yra bi-xenon žibintai su LED žibintais. Tačiau ši funkcija gamyboje nebus įgyvendinta iš karto. Lyginant su kitais prekių ženklais, galima pastebėti, kad daugelis konkurentų įsigijo daugialypės terpės sistemą, tačiau niekas neturėjo bi-ksenoninių žibintų su poveržlėmis. Tai yra pagrindinis jų pranašumas. Savybės Polo Sedan Restyling Šių metų pabaigoje planuojamos ir techninės naujovės: sedanas turės 1,6 litro variklį, kurio galia 81 ir AG.

Gamintojai ir dizaineriai pateikė daug idėjų, kaip sukurti specialią sedano versiją. Tai anksčiau buvo įgyvendinta Sočio, Stiliaus, Klubo versijose. Ateityje VAG neketina keisti savo veiksmų. Modelis turės 16 colių lydinio diskus ir diskinius stabdžius ant kiekvieno rato.

Planuojama vietoje įprastos automatinės pavarų dėžės išbandyti robotinę DSG pavarų dėžę.

Vilnius įvairiomis kalbomis: vokiškai Widow, itališkai Vilna, lietuviškai senąja baltarusių? Wilenski, lenkiškai Wiina, prancūziškai Vilne ir lotyniškai Vilna.

Prieš pakeitimus kaina buvo maždaug 50 tūkst. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kaina gerokai išaugo. Tačiau verta paminėti, kad dabar minimalios automobilio bazinės konfigūracijos išlaidos yra nurodytos.

O kas bus vasarą? Kad tik mes, nuo seniau dir­ bantys, išsilaikytume,— kraipė galvą brolis. Jis buvo nagingas, amžinai ką nors meistraudavo, užtat įtiko darbdaviams, kurie pasiliko jį ir vasarai, nors daugumą paauglių sam­ dydavo tik sezoniniams darbams. Matydamas, kad aš nu- koriau nosį, paguodė:— Iš karto nieks neįsitveria, pabė­ gioti reikia O piemenauti gal iš tikrųjų Jis dar daugiau vasarų buvo prastirksojęs prie svetimos bandos ir mane užjautė.

Pradėta kalba tarsi ore pakibo. Pras­ ta medžiaga negulė prie kūno, čia garankščiavosi, čia stojosi piestu. Tačiau tai niekis. Jonas vienur brūkštelė­ jo, kitur patempė ir ėmė kraipyti plaukų kuokštą, laiky­ damas priešais mažą kišeninį veidrodėlį. Juk mes dėvėdavome tik tai, kas atlikdavo, kas buvo sudurs- toma, sulopoma. Tiesa, negalėjome skųstis nešvara ir ne­ tvarkingumu, užtat mama nemiegodavo iki išnaktų.

Jonas, nieko neatsakęs, iššvilpiniavo pro duris. Su kortininkais jis neprasideda, ko jam bijoti? Nebent pa­ sisukinės palei kiną, bet į vidų tikriausiai neįsmuks, nes vakar iškratė motinai visus sidabrinukus ir variokus.

Mama buvo bekišanti jam kažkiek atgal, bet Jonas išsi­ suko. Mano širdis smuktelėjo žemyn. Ir prieš porą dienų jis mano tėvui prasitarė, kad jie dar iešką piemens. Sermėga atlapota, po ja aklinai užsagstytas milo švarkas, sunkūs, varveliu ištepti batai.

Rankoje botagas. Pasikuistydamas, šnopuodamas senis atsisėdo, botkotį pasistatė į tarpkojį, ant stalo šleptelėjo tabako kapšiu­ kas.

Senis vėl nusisuko į tėvą. Kokia čia gali būt šneka su moteriškom! Jei kiek padėtų nuo karvių atitrūkęs, kokį siekelį žirnių primestumėm Išsikosėjęs, išsikrenkštęs pabarbeno į aslą bot­ kočiu:— Pabaiga svieto ar jau kas, jei visi ubą Kas gi tada kiau­ les beganys? O piemeniui kam tas mokslas? Tegu tik po­ terius gerai išmoksta. Tėvas palydėjo akimis nutarškantį vežimą ir išliejo tulžį: — Žinia, kad ubagai esam!

Bet kad šituo tiesiai akis badytų Supratau, kad vos pusiau ištartas senioko žodis išgel­ bėjo mane nuo dar vienos piemenavimo vasaros. Ir vis dėlto norėjau išbučiuoti rankas tėvui. Tačiau jis niršo, ir lįsti jam į akis su tokiais niekais — nevalia. Užtat vi­ si mažieji išsibrazdinome į gatvę ir šėlome iki vėlumos.

Automobilis, gaminamas nuo m. Sedano modelis nusipelno ypatingo dėmesio. Patikimas, paprastas naudoti, dinamiškas ir specialiai sukurtas Rusijos keliams - taip galima apibūdinti B segmento modelį bendrais bruožais.

Mat pas mus žiburys nedeginamas, kai tėvas nesiuva. Taip būna ir žiemą, kai diena užsiraukia tuojau po pietų. Bet ar bereikia tai prisiminti, kai dabar pavasaris ir kai ma­ nęs neišsivežė senis Anupras?! Turgaus aikštė, pasišiaušusi iškeltomis ienomis, ūžia, klega, šurmuliuoja.

Vežimuose tupi moterėlės, išsi- dėsčiusios kiaušinius, sviesto svarelius, varškės gniužulė­ lius. Rokiškio poniutės kaišo nagus prie kaimo gėrybių ir rauko nosis.

Bepigu toms, kurios sėdi poriniuose vežimuose, o namuo­ se centrifūga suka. Jos turi ir vaškinio popierėlio svies­ tui, ir skardinį bidonėlį grietinei. Prie jų ir pirkėjos vie­ na kitą poniomis, poničkomis vadina, o į tas, kurių svies­ tas kopūstlapyje, nė nedėbteli.

O aš mielai sušveisčiau ir tai, kas kopūstlapyje, ir kas sukiužusioje puodynėlėje. Bet mano mamos tarp pirkė­ jų nėra, ji ravi kažkieno daržus, o tėvas, išdėjęs į šuns dienas siuvėjo amatą, beveik prieš savaitę išsidangino į tolimą sodžių rugių kirsti.

Užtat rudeniop gaspadorius galbūt atitarškins pūdą kitą rugių ar miežių. Taigi na­ muose niekas nelaukia, kaulyti darbo įsiėdė iki gyvo kaulo, tai belieka šmirinėti po turgų. Priešiniame turgaus kampe kažkas suburzgė, garsiau sušurmuliavo žmonės. Na taip, ten jau stovi automobi­ lis— žuvis!

Iš tikrųjų jo kėbulas — tarsi didžiulė žuvis, visa žvynuota, su mataruojančia uodega, žiobtuose lai­ kanti žibintą. Kam duot, kam parduot? Priedo — sausi kvepalai! Prie jo spraudžiasi pusberniai, mergiotės, spygauja vaikigaliai.

Spraudžiuosi ir aš, nes akiniuotis protarpiais sviedžia mažuliukus ir lengvus muilo gabaliukus tiesiog į minią. Vis ką nors parnešiu, vis diena nebus nuėjusi vėjais.

Automobilio „Volkswagen Polo“ sedano pertvarkymas. Atnaujintas „Volkswagen Polo“ sedanas

Vadinasi, ir jis ne iš gero laido gerklę, ne iš linksmumo juokina žmones, užsivilkęs uodeguotą žiponą. Žmonės kala centą, kaip kas išmano. Tik aš vis dar bindzinėju be užsiėmimo, be darbo. Liūdna, pikta, nors nagus graužk Pradeda mausti ir paširdžiuose, nes rytą išdūmiau mažne nevalgęs. Gal prireiksią krovė­ jų?

Nukūrėme į stotį, puolėme klausinėti. Niekas neno­ rėjo leistis su mumis į kalbas. Tik senukas iešmininkas, mano tėvo pažįstamas, apsižvalgęs prasitarė, kad vago­ nas iš tikrųjų esąs, bet dėl jo iškrovimo kooperatininkai jau su kažkuo susiderėję.

Parcimpinome nukabinę nosis: draugelis nuėjo namo, o aš užkliuvau turguje. Bažnyčios varpas ką tik nuskambino dvylika. Pats vi­ durdienis. Sutina kaip puode. Virš turgaus aikštės plau­ ko dulkės. Vėjelio jokio, ir jos čia pakyla, čia vėl sėda ant žmonių, ant arklių, ant vežimų. Netrukus mama par­ bėgs iš daržų, puls šen, puls ten, kad nors šiuo tuo už­ kimšus mūsų burnas. Paširdžiuose maudžia vis stipriau, bet, praslampinėjus tuščiomis visą pusdienį, bėgti prie stalo baisiai nesmagu.

Aš slenku į patį turgaus pakraštį ir, palindęs po klevu, apglėbiu pariestus kelius. Koks kipšas tada pakurstė išsi­ žioti, kad piemenauti nebeisiu? Dabar, per pačią kaitrą, galvijai ilsėtųsi tvarte, o aš kapočiau kiaulėms lapus ar­ ba, ko gero, muščiau šeimininkei sviestą. Ne kas, kai piemeniui reikia dirbti net tada, kai galvijai ilsisi, bet jei už tai gauni atsakančią duonos riekę su kruopele svies­ to, kurį sklaidai pirštu taip, kad pabaigai lieka visai rie­ bus kąsnis!

Kur kas geriau negu trainiotis palei turgų su maudžiančiais paširdžiais Dar nei pjovėjas, nei rišėjas Vėl pasileisti per tuos fabrikiūkščius, malūnėlius, lent­ pjūves? Eiti, žinoma, dar reikės, bet kiek vėliau, kai primirš mano nosį.

Turgus jau skystėjo. Kai kurie vežimai darda tiesiai į namus. Juose tebekriuksi pasišiaušęs paršėlaitis arba te- bepūpso grūdų maišelis. Laimingesnieji suka arklius į krautuvių, karčemų kiemus.

Kiek vėliau čia pasi­ girs nedarnių dainų, keikimėlio ir peštynių šūkaliojimo. Spūdinu į namus ir aš, keturiolikmetis bedarbis. Grin­ dinio privengiu — jis labai jau nemielas basoms ko­ joms,— užtat lenkiu lanką turgaus aikštės pakraščiais, o paskui palei bažnyčią Sunkiu geležiniu kūju tvoju ir tvoju, o sena, susiraičiusi, susikuprojusi pažangus kūnas lieknas ir apdailintas nė iš vietos. Nesilygina, nesitiesia, nors tu ką! Sako, ji esanti nuplėšta nuo ati­ tarnavusių laivų, atvežta iš Kauno ar net iš Klaipėdos.

Nežinau, ar tai tiesa, nes laivų aš nemačiau. Kad ir kaip spaudė tėvai, jis atsisakė Šventosios Romos imperatoriaus dukters rankos. Sklido gandai, kad angeliškai dailus ir grakštus Kazimieras ištisas naktis meldžiasi, alina savo kūną pasninku, sielos kančiomis, tiesiog nori gyventi taip, tarsi būtų be geismų ir žemiškų poreikių.

Kai dvaro gydytojai, gavę tėvų pritarimą, išrašė Veneros pagundas - meilės žaidimus - kaip veiksmingą vaistą nuo džiovos ir tariamos impotencijosKazimieras pareiškė verčiau mirsiąs ir skaistus eisiąs į rojų, negu, atsidavęs mirtinos nuodėmės apžavams, amžiams prarasiąs Dievo meilę.

Taip ir likęs nekaltas, metų ankstyvą kovo 4-osios rytą dvidešimt penkerių metų karalaitis buvo rastas miręs prie Gardino bažnyčios durų. Visą kelią sunkus dangus smarkiomis liūtimis plūkė žemę ir dundančiu griaus­ tiniu skelbė artėjančią pasaulio pabaigą. Tačiau Ferreri liko sausas, nes kas­ dienis lietus prapliupdavo tik naktį arba keliautojams jau pasiekus jaukią pastogę.

Stebėdamiesi ėmėme suprasti, kad tai dieviška dovana, gerojo Dievo suteikta už tą palaimintojo Kazimiero nuopelnų tyrimo darbą, kurio mielai ėmėmės". Paaukojęs mišias ir padėkojęs už sėkmingai įveiktą kelią, Ferreri, pasitiktas garbiųjų tėvų - Vil­ niaus, Kijevo ir Kafo vyskupų ir didžiulio katalikų bei schizmatikų būrio, buvo pasirengęs įžengti į miestą.

• Prieblanda Prisidengus | PDF
• Kūnas plonas bratislava
• Kaip greitai numesti svorio per vidurį
• Full text of "Rašytojai ir knygos : trečia kritikos knyga"

Tik dangus ir vėl užsirūstino: tolumoje su­ sikryžiavo žaibas su griaustiniu. Šventasis Kazimieras Sis ikonografinis šventojo paveikslas vaizduoja jj trijų Vilniaus kraštoženklių fone - Katedros Kazimiero koplyčios, Pilies kalno ir Trijų kryžių kalno į miestą, iš visų pusių susitelkusių debesų aptemdytas dangus grėsė pratrūkti tokia gausybe vandens, kad, rodės, - mums nebėra jokios vilties išvengti už­ plūstančio tvano pavojaus. Bet audra lyg tyčia pratrūko tik tada, kai Ferreri ir jo palydovai po iškilmių prie didžiojo Katedros altoriaus buvo parvesti į jiems skirtą būstą.

Pizonas atvyko į Vilnių ypatingu laiku - švenčiant lietuvių ir lenkų pergalę prieš rusų kariuomenę prie Oršos. Caro armijos sutriuškinimo nuopelnai buvo priskirti Lietuvos kariuomenės etmonui Konstantinui Ostrogiškiui ir Lenkijos kara­ liui Žygimantui, Kazimiero broliui. Jame užsiminė apie kiekvienos savo vieš­ nagės dienos įvykius. Pirmą dieną pavargęs keliauninkas, išsekintas karščio lyg Šventosios Žemės piligrimas, atsigaivina šaltu Vilniaus vandeniu.

Čia nenorėčiau aš būt, net jei tapčiau dievu. Pizonas aiškiai ironi­ zavo Vilniaus susireikšminimą ir garbėtrošką. Jo eilės satyrinės, nes jis iš da­ lies Lietuvos sostinę prilygina Romai ar Olimpui. Tik, žinoma, Vilniaus aukš­ tybėse net ir antikos dievai m irtų iš nuobodulio, mat išstumti iš spalvingojo pasaulio į gūdžius miškus jie būtų visų pamiršti.

Ferreri - atvirkščiai - sutau­ rino Vilnių, nes buvo sutiktas gal ir ne kaip dievaitis, bet iškilmingai, netgi pompastiškai. Vilniečiai katalikai, o ypač didikai ir dvasininkai, meilinosi jam ir pataikavo, nes nuo jo viešnagės įspūdžių priklausė sakralinė miesto šlovė - Kazimiero paskelbimas palaimintuoju ir jo palaikų įšventinimas.

Ferreri, rodos, buvo apkerėtas lietuviško lipšnumo; išbuvęs mieste šešis mėnesius - nuo rugsėjo iki pažangus kūnas lieknas ir apdailintas - jis vis dar negalėjo atsidžiaugti Vilniaus prašmatnybėmis. Jį erzino tik religinė tolerancija, tad, pasinaudojęs aukšto­ mis savo pareigomis, jis skubiai sušaukė sinodą ir supeikė visas naujas ir senas klaidatikystes - Liuterio mokymą ir stačiatikių apeigas.

Tačiau tokios liūdnos prognozės nepasitvirtino: Viešpats, Kazimierui pakuždėjus, suteikė malonę, - per Ferreri viešnagę žiema buvo šilčiausia, kokią tik vilniečiai pri­ siminė. O viena mergina net prisikėlė iš mirusiųjų Kalbėta, kad net pati Lietuva gyvuoja tik atgulusio karalaičio dėka.

Prieš metus ar dvejus, kaip buvo pranešta Ferreri, į Lietuvą įsiveržę maskvyčiai - per še­ šiasdešimt tūkstančių raitelių, - o prieš juos suburta vos du tūkstančiai lie­ tuvių savanorių.

Vilniui likus be patikimos apsaugos, jo gyventojai suprato, kad teks vergauti svetimtaučiams arba mirti. Išblėsus paskutiniesiems vilties atšvaitams, lietuvių kariai su ašaromis akyse parklupo maldauti Kazimierą atleidimo už nepagarbą jam.

Pirmoji Kazimiero hagiografija, išleista metais, šventojo likimą pavaiz­ davo žmogiškai, pagal humanizmo dvasios principus, buvo įpinta kasdienių karališkosios šeimos gyvenimo epizodų, krašto istorijos faktų, geografijos ir etnografijos detalių. Kazimiero šventumui Vilniuje būta konkurentų.

Pagal rusų kronikas, aisiais trys lietuviai, kunigaikščio dvariškiai, apšviesti stačiatikių mokslo, nusprendė krikštytis. Slapta gavę krikščioniškus vardus - Europai brėkštant 37 Antanas, Jonas ir Eustachijus - ir gyvenę krikščionišką gyvenimą tarp pa­ gonių, netrukus buvo stabmeldžių demaskuoti ir, kaip senais prieškrikščio­ niškosios Romos laikais, žiauriai nukankinti.

Per jų kančią Vilniui atsivėrė dangus į bizantiškąjį, graikiškąjį pasaulį; po kelių dešimtmečių jų palaikai buvo perkelti į Haghia Sophia Aukščiausios Išminties soborą Konstanti­ nopolyje - Bizantijos baziliką.

Trijų Vilniaus kankinių garbinimas tęsėsi ir osmanams užkariavus Konstantinopolį, o vėliau, metais, jų vardai buvo įrašyti į visuotinį rusų stačiatikių šventųjų kalendorių ir pateko Maskvos globon. Išaukštindamas Kazimierą - katalikiškosios Europos atžalą, - Fer­ reri nusprendė pritemdyti ortodoksišką bizantiškąjį ir rusiškąjį Vilniaus sakrališkumą. Rašydamas Kazimiero hagiografiją, monsinjoras Ferreri iš dalies pateikė ir Europos geografiją, aptikęs ne tik dvasines, bet ir genealogines Romos ir Vilniaus sąsajas.

Pirmiausia jis akcentavo, kad kraštovardžiai Lietuva ir Italija yra tartum gimimo valandą išskirti dvyniai: lotyniškai Lituania ir Italia. Todėl ir Kazimiero hagiografiją užbaigė šlovindamas Vilnių kaip krikščioniškosios vienybės švyturį: Tegul džiaugiasi garsioji ir žavioji Italija, davusi pirmučiausią pradžią prakilniajai ir italų, ir lietuvių diduomenei, iš kurios taip pat ir Kazimieras kilo.

Tegul links­ minasi plačioji ir erdvioji Sarmatija, kuri, nugalėjusi visą speigą, visą šaltį, įvei­ kusi savą nederlingumą, išaugino šį gražiausiąjį ir laimingiausiąjį gyvybės medį, šį garbės ir dorybės saldžiausiąjį vaisių. Tegul džiūgauja šventoji ir pamaldžioji motina Bažnyčia, kuri jį iškėlė į šviesą kaip Kristaus sūnų ir kaip savo tvirtą karį 38 Vilnius - savas ir svetimas. Ypač tesidžiaugia Vilnius - įžymusis miestas, kuris tuos jo balčiausius kau­ lus, tuos jo mieliausius palaikus ir švenčiausias relikvijas ateityje saugos kaip ne­ mirtingumo ir šlovės laidą.

Tegul džiūgauja visos krikščionių bažnyčios, šventieji namai teaidi Dievo pašlovinimais, teskamba - čia giesmės, ten chorų giedojimas ir vargonai! Vatika­ nas šventame Kazimiero gyvenime nerado trūkum ų, bet aisiais mirė Ferreri globėjas popiežius Leonas X, o ir jis pats, grįžęs iš Lietuvos, netrukus iškeliavo amžinybėn. Imperijos kariuomenei metais nusiaubus Romą ir kartu stiprėjant religiniams Europos vaidams, pamaldaus Sarmatijos karalai­ čio beatifikacijos klausimui tiesiog neliko laiko.

Vilniuje Kazimieras nebuvo užmirštas, bet, protestantams įnirtingai šluojant iš dangaus šventuosius ir valant žemę nuo stabmeldiško pamaldumo, katalikai Lietuvoje laikėsi kaip beglobė tauta, avelių banda be piemens Danguje.

Europai brėkštant Sarmatija - Lietuvos ir Žemaitijos slenkstis, iš La cosmographie universelle 40 Vilnius - savas ir svetimas ANTRAS SKYRIUS Sarmatijos glėbyje Nors kartografinės ribos, leidusios [Renesanso] žmonėms laikyti save europiečiais, tapo apibrėžtesnės ir įvairių šalių gyventojai daugiau vieni apie kitus sužinodavo, nes daugiau keliavo ir skaitė, veikė ir priešinga ten­ dencija: pažinti dar nereiškia pamėgti.

Informacija atvėrė akis, bet kartu žadino nepasitenkinimą. John Pažangus kūnas lieknas ir apdailintas Kartografiškai Vilnius pasirodė Europoje aisiais Strasbūre išleistame žemėlapyje, pavadintame Tabula moterų riebalų nuostolis Sarmatie Europa, arba Šiuolaikinė sarmatinės Europos išklotinė. Cusanus, paveiktas senovės graikų ir romėnų geografijos mokslo, mėgino XV amžiaus Europos vaizdui suteikti antikinės kartografijos meno bruožų.

Šiame chronologiškai supainiotame žemėlapyje Cusanus pirmą kartą - metais - pažymėjo ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tačiau jos sostinė tuomet tebuvo pažymėta tik gyvenamosios vietovės simboliu, kaip bevardis miestas. Naujesniame pataisytame - tai yra ųjų - žemėla­ pyje Lietuva jau išsiskyrė iš kitų kraštų aiškiai įvardytais ir ryškiai nužymėtais miestais.

Beje, šįkart žemėlapio braižytojai, tarsi stengdamiesi kompensuoti ankstesnį savo aplaidumą, pažymėjo Vilnių dviem kartografiniais taškais. Pirmasis teisingai pažymėjo Lietuvos sostinę kaip miestą Wilno, įsikūrusį dviejų neįvardytų upių santakoje.

Antrasis, šiek tiek į pietus nuo pirmojo, pažymėjo kaip miestą Būde. Vietovardis Būde, neturintis žinomo istorinio ar geografinio atitikmens, veikiausiai bus iškreiptas žodžio Wilde variantas. Toks teutoniškas Vilniaus pavadinimas dažnai minėtas Kryžiuočių ordino kronikose, vėliau perimtas kitų kalbų ir įsivyravo renesanso laikų žemėla­ piuose bei kosmografijose.

Beje, iki šiol Vilniaus pavadinimas įvariuose žemėlapiuo­ se nėra galutinai sunormintas. Vis dėlto miestovardis Wilde, nors ir būdamas Sarmatijos glėbyje 41 iškreiptas Wilna arba Vilniaus vardo pakaitalas, matyt, buvo paveiktas tam tikrų religinių potėkmių.

Vokiškas žo­ dis Wilde, nurodantis vietovės gamtines savybes, yra tvirtai suaugęs su krikščio­ niškąja Vakarų Europos pasaulėžiūra ir romėniškąja jos kultūra. Germaniškos kalbinės šaknys sieja Wilde su vietos, daikto arba asmenybės laukiniškumu, specifine tiek gamtos, tiek ir kultūros ypatybe. Pavyzdžiui, didžiuliai miškin­ gi plotai, dėl nepabaigiamų kryžiuočių ir pagonių grumtynių ištuštėję, bet veiks­ mingai atskiriantys Vilnių nuo Teutonų ordino valdomos Prūsijos, Europoje buvo žinomi kaip die Wildnis - laukinis kraštas, arba nekultivuojami, žmonių apleisti tyrai.

Kita vertus, das Wild reiškia medžiojamą ar nukautą žvėrį; o der Wilder - neišauklėtą, šiurkštų, storžievį žmogų, barbarą. Iš esmės laukiniškumas reiškia kultūros bei dvasingumo stoką. Antikos laikais laukiniškumas visų pirma buvo susijęs su barbarišku egzistavimu už miesto civilizacijos ribų; o krikščionybės laikais darėsi vis ryškesnė dvasinė šios sąvokos reikšmė. Laukinis - nepažįstantis tikrojo tikėjimo - ir dėl to nepamalonintas Dievo meilės.

Krikščionišką priešpriešą tarp miesto ir gam­ tos galutinai įtvirtino Teutonų ordinas, nes žodis reysa, kartu reiškiantis ir karo žygį, ir medžioklę, fiziškai ir dvasiškai puikiausiai atitiko civilizacinės misijos laukiniame krašte idėją. Kryžiaus žygiais į Lietuvą siekta sielų išga­ nymo, tačiau dažniausiai jie pasibaigdavo gausia medžiokle.

Įvedus Lietuvoje krikščionybę, jos girios neišnyko, todėl ir XV amžiaus pabaigoje pasaulio kosmografijose vis dar vyravo gamtinės, o ne etninės Lietuvos savybės: Sarmatijoje plytinti pažangus kūnas lieknas ir apdailintas giria neturi lygių visoje Europoje. Ši giria driekiasi nuo Krokuvos, ir ja įmanoma nukeliauti iki Lietuvos ir Skitijos.

Savings and Loan Scandal: Taxpayer Bailout

Ta didžioji giria it glėbyje laiko apkabinusi visą kraštą, joje glaudžiasi labai didelės laukinių gyvūnų bandos. Šiaurinėje girios dalyje gyvena nuožmūs stumbrai, didžiuliai kaip taip aš greitai lieknėju, visai nepakenčiantys žmonių; jų mėsa gana pažangus kūnas lieknas ir apdailintas, o odos spalva primena citriną, kakta balta, su dideliais ragais, jiems sumedžioti reikia milžiniškų pastangų.

Skir­ tingai nei kiti, įprastai iš plytų sumūryti, akmenimis grįsti Europos miestai, medinis Vilnius nestojo piestu prieš gamtą, o priėmė ją kaip gyvybišką atra­ mą.

Vilniui laukinis kraštas buvo ne miesto užnugaris, o jo prieangis. Miestas užgimė, augo ir tvirtėjo dėl Lietuvos girių ir dėl to, kad gamtos jėgų buvo atskirtas nuo Europos kultūros. Laukinės miesto ypatybės neabejotinai sietinos su daugiadieviu lietuvių tikėjimu ir apeigomis. Pagonys dievino gamtą: saulę, mėnulį, perkūną, gy­ vius ir ypač medžius, šilus bei giraites.

O krikščionys, atvirkščiai - sukurti ir sutvirtinti smiltainio ir marmuro miestų, Jeruzalės ir Romos, gamtą laikė Dievo prakeiksmu, gimtosios nuodėmės ženklu. Pagonių šventykla stūksojo laukinėje Vilniaus šerdyje ties Neries ir Vilnios santaka ir ją saugojo šventa ąžuolų giraitė.

Taigi miestas, strategiškai germanų pavadintas Wilde, ideologiškai atsidūrė kitapus krikš­ čioniškosios dvasios, už civilizuoto ir pažįstamo pasaulio ribų. Laukiniame krašte, žinoma, galima buvo elgtis kitoniškai, nekrikščioniškai, taip ir darė čekų karalius Jonas Aklasis, apdainuotas Europoje už tai, kad dėl jo narsumo tūkstančiai pagonių, - vyrų ir moterų, - prarado savo sielą ir kūną.

Tad nieko nuostabaus, kad Lietuvai priėmus katalikybę Bažnyčia pagal nusistovėjusias tradicijas puolė versti pagonių Olimpą. Vilniuje Krikšto sakramentas buvo sutvirtintas kirvio ašmenimis ir tašytais akmenimis, nes, kaip byloja istorija, iškirtus šventą giraitę, atsiradusioje laukymėje buvo pastatyta pirmoji katali­ kų katedra, vėliau didingai sutvirtinta akmenų, plytų ir m armuro durstiniu. Šimtmečiams bėgant, geografinė Vilniaus atskirtis tapo didžiausiu jo pranašu­ mu.

Atsidūręs įvairių tikybų - katalikų, protestantų, stačiatikių, judėjų, mu­ sulmonų ir net pagonių - paribiuose, miestas puoselėjo religinio pakantumo ir kultūrų dermės aplinką. Tačiau naujai atrasta Europos estetika, pagrįsta humanizmo ir antikos atgimimo idėjomis, giriose nugrimzdusį Vilnių pasiekė vėlai. Lietuvoje gotika įgavo tobuliausią meninę išraišką metais pasta­ čius Vilniuje elegantišką Šv. Onos bažnyčią. O Europos pietuose tuo metu jau Sarmatijos glėbyje 43 brendo Renesanso derlius.

Pažangus kūnas lieknas ir apdailintas pirmoji spaustuvė Lietuvos sostinėje įsteigta tik aisiais, praėjus beveik septyniasdešimčiai metų po to, kai Gutenbergas Maince išspausdino Bibliją. Tiesa, Vilniuje pasirodžiusio pirmojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudos leidinio pavadinimas buvo simbolinis, atitinkantis nerimstančią miesto dvasią: Mažoji kelionių knygelė - stačiatikių giesmynas su kalendoriumi, parašytas ankstyvąja slavų senąja baltarusių kal­ ba rusinu humanisto Pranciškaus Skorinos, įgijusio katalikišką išsilavinimą.

Praėjus keliems dešimtmečiams, krikščionių lygybė Vilniuje buvo viešai įtei­ sinta: iaisiais, Europoje siautėjant religinei nesantaikai, didikų susirin­ kimas priėmė įstatymą, garantuojantį visų tikėjimų laisvę Lietuvoje.

Kitąmet didysis kunigaikštis išleido įsaką, draudžiantį vietos valdžiai apkaltinti žydus ritualiniu žudymu, jeigu to kaltinimo nepatvirtina trys krikščionys ir trys žy­ dai.

Dėl to Renesanso laikų Vilnius, nors ir gerokai nutolęs nuo Europos meno bei mokslo centrų, atspindėjo žemyno daugialypiškumą, kur bene kiekvienas svetimšalis arba keliautojas galėjo atrasti savo bendramintį ar gentainį.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, jau galutinai įsikūręs Vilniuje, suteikė sostinei tarptautinės reikšmės, mat valdovų dinastinės santuokos, apėmusios didumą krikščioniškojo pasaulio, pritraukdavo į Vilnių karališ­ kuosius piršlius bei vedybines svitas.

Diplomatai, beje, atvykdavo į Vilnių ne tik piršliauti, bet ir derėtis Europos karo ir taikos klausimais. Jos buvo pasirašytos tik aisiais, o po kelerių metų šis Europos diplo­ matas vėl sugrįžo į Lietuvą atnaujinti šios sutarties. Herbersteinas tarnavo Habsburgams - galingiausiai Europos valdovų giminei ir Šventosios Romos imperatoriaus šeimai.

Imperatoriaus susirūpinimas Rusijos ir Lietuvos kon­ fliktu - geografiškai periferiniu karu - įteisino geopolitines Europos ribas. Bizantijai subyrėjus ir krikščionybei pasitraukus iš biblinių Azijos žemių, paskui europiečiams atradus Amerikos žemyną ir jį pakrikštijus, Europa tapo naujai apibrėžta erdve, pagrįsta ne tiek geografija ar istorija, kiek bendru tikė­ jimu ir panašia kultūra. Lietuvos valstybė, valdoma katalikiškos šeimos, bet apgyvendinta stačiatikių daugumos, tapo Europa par excellence, naujai įpras­ minto žemyno įsikūnijimu.

Dėl to Europos vienybės, o kartu ir ekumeninės santaikos kelias galėjo būti tiesiamas per Lietuvą ir jos sostinę Vilnių. Diplomatinės karjeros saulėlydyje Herbersteinas išleido knygą Užrašai apie maskvėnus.

Ji tapo kanoniniu veikalu apie Rusiją ir kaimyninius kraštus. Išsamiai aprašydamas Lietu­ 44 Vilnius - savas ir svetimas vos kunigaikščius ir to krašto žvėris, Herbersteinas vis dėlto gebėjo įsprausti panoraminį Vilniaus nupasakojimą.

Prieblanda Prisidengus

Be to, puikiai atrodo parapijos bažnyčia ir keletas vienuolynų, ypač išsiskiria pranciškonų globoja­ mas vienuolynas, kurio statyba labai daug kaštavo. Tačiau Vilniuje daugiau yra rusiškų cerkvių negu Romos tikėjimo bažnyčių. Mat kiekvienas, kas turi būrį tarnų, gali įeiti į bet kurio valdinio namus, be baimės daryti ką nori, grobti, gadinti daiktus, reikalingus kasdieniniame gyvenime, netgi smarkiai nuplakti valdinį". O jeigu ir praleidžiami, tai siunčiami pas urė­ dus ir seniūnus, kurie, jei negauna dovanų, nieko gera nenusprendžia ir nepa­ daro.

Taip atsitinka ne tik vargšams, bet ir kilmingiems, jeigu jie nori ko nors prašyti iš didikų. Šiaurėje LDK kaimynės buvo naujos krikščionių konfesijos - liu­ teronų tikėjimo - tvirtovės: Švedija, Prūsija ir Livonija dabartinės Latvija ir Estija.

Rytuose Lietuva apėmė rusų stačiatikių Naugardo bei Smolensko kunigaikštysčių žemes, glaudžiai priartėdama prie Maskvos valdų. Pietuose ji ribojosi su osmanų sultonų kontroliuojamu Krymo musulmonų chanatu ir bizantišką stačiatikybę išpažįstančia Moldavija. Politiškai tvirta Lietuvos valstybė aprėpė keletą Pažangus kūnas lieknas ir apdailintas geografinių zonų: nuo miškingų ir pelkėtų Baltijos jūros pakrančių žemumų iki Juodosios jūros svorio metimas su esme plynaukštės; Lie­ tuvai priklausė ir derlingos Pakarpatės regionai - Voluinės bei Podolės žemės, ir dalis neaprėpiamų Rusijos girių.

Šioje didžiulėje teritorijoje gyveno gausybė tautų - rusinai vakarų ukrai­ niečiaibaltarusiai, lietuviai, žemaičiai, lenkai, rusai, žydai, vokiečiai, latviai, armėnai, totoriai ir kitos mažumos.

Vietos teismai pripažino net šešias kalbas: lenkų, lotynų, gudų, hebrajų, vokiečių ir armėnų. Religinis Lietuvos pasau­ lis atspindėjo kalbinę vaivorykštę, mat kunigaikštystėje įsitvirtino bent trijų Sarmatijos glėbyje 45 skirtingų krikščioniškų konfesijų bendruomenės: katalikų, graikų bei Mas­ kvos stačiatikių ir protestantų.

Prie šios trejybės aisiais pažangus kūnas lieknas ir apdailintas nau­ jai sukurtas ketvirtas darinys - Unitų Bažnyčia, suburta tam, kad išspręstų katalikų naudai ilgaamžį ginčą tarp graikų ir lotynų tradicija besiremiančių krikščioniškų konfesijų. Dauguma Lietuvos žydų buvo aškenazių Vakarų Europos kilmės, išskyrus karaimus, kuriuos į Lietuvą iš Krymo, jų tėvynės, atkėlė didieji kunigaikščiai XV amžiuje. Manoma, kad karaimai kilo iš chazarų - tiurkų klajoklių genčių, nuo IX amžiaus išpažinusių judaizmą.

Žydai aškenaziai laikėsi rabiniškojo, arba talmudiškojo, judaizmo, dauguma kalbėjo vietine jidiš kalbos tarme, o karaimai laikėsi babiloniškojo judaizmo ir savo hebrajų kalbos raštus per­ teikdavo arabiškais rašmenimis, nors tarpusavyje kalbėjosi tiurkiška šnekta, kurią pamažu išstūmė vietos slavų kalba. Kaip jau minėta, prie Vilniaus gy­ veno ir musulmonų totorių genties palikuonys, kurie, kaip ir karaimai, buvo kilę iš Krymo.

Lietuvos geografinės platumos ir tautinė įvairovė svetimšaliams iš Vakarų, pratusiems prie apibrėžtesnių savo tautos kalbinių ir religinių ypatumų, buvo sunkiai suvokiamos.

Tačiau dar neaiškesnės jiems buvo teritorinės šalies ribos. Lietuva buvo taki sąvoka ir Europos kontekste buvo suvokiama dvejopai: kaip dvi be galo skirtingos geografinės erdvės. Pirmiausia, tai buvo politinė teritorija, apibrėžta nusistovėjusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracine valdžia; antra, tai buvo šalis, senasis pagonių kraštas, apimantis visą Gedi­ mino - Jogailaičių - tėvoniją.

Tarp šių dviejų geografiškai netolygių erdvių nebuvo jokios aiškios istorinės ribos, todėl Lietuvos, kaip ir lietuvio, sąvoka visada turėjo skirtingas, bet nebūtinai viena kitai prieštaraujančias etnines bei politines reikšmes.

Įžvalgusis Herbersteinas, pastebėjęs tokią kartografinę Lie­ tuvos dviprasmybę, mėgino paaiškinti ją skaitytojams kaip sumanios lietuvių valdovų dinastinės bei politinės veiklos padarinį.

Lietuvos kraštas atstovavo Gediminaičių šeimos lopšiui - Lietuvos valstybė buvo jos galios atestatas. Vilnius labiau nei bet kuris kitas šios daugiasluoksnės šalies miestas tapo geografiškai bei etniškai praplatėjusios lietuviškos tapatybės traukos centru.

Tuo metu Lietuva, kaip žinoma, per valdovų šeimą ir bajorijos klanus buvo susi­ vienijusi su Lenkija. Dviejų valstybių sąjungą sustiprino politinė Liublino unija, kuria remiantis metais buvo sukurta jungtinė Abiejų Tautų Lietuvos ir Lenkijos Respublika.

Tačiau nei lenkų, nei lietuvių tapatybės, nei jų derinys ar junginys negalėjo išreikšti geografinės ir kultūrinės Respublikos įvairovės. Vienintelė šalis, aprėpianti daugiakamienę krašto geografiją, buvo Sarmatija. Jos istorinės kilmės mįslė amžiams susiejo Lietuvą su senovės graikų ir romė46 Vilnius - savas ir svetimas Sarmatija Europoje ir Azijoje. Iš Geographia nų pasauliu. Kraštovardis Sarmatija, matyt, kilęs nuo amžiuose pradingusios sarmatų genties.

Antikos laikų istorikas Herodotas ir jo sekėjai barbarų tautą sarmatus apgyvendino kažkur prie Dniepro žiočių, Juodosios jūros pakrančių stepėse. Tačiau geografas Ptolemėjas šią pusiau klajoklių gentį stumtelėjo šiek tiek toliau į rytus, įkurdindamas plačiuose tyruose tarp Azovo ir Kaspijos jūrų. Kiek vėliau sarmatai pasistūmėjo dar šiauriau, kur Eurazijos lygumos ir pieti­ nės stepės atsiremia į šiaurinius miškus bei pelkynus.

Taip jie vienas ir kitas daužė mano nebylias viltis.

Nors nei bizantiečiai, nei arabai, nei Europos barbarai sarmatų nepažinojo, jie buvo atrasti praėjus tūkstantmečiui, kai Renesanso mąstytojai vartė antikinius tekstus ir žemėlapius. Netrukus Europos kartografai, kad ir negalėdami tiksliai Sarmatijos glėbyje 47 nustatyti teritorinių Sarmatijos ribų, pavadino Baltijos jūrą Mare Sarmaticum; kaip ir žemėlapio lopinėlį į pietryčius nuo šios jūros.

Konkrečiau, Sarmatija istoriškai prasidėjo ties Dunojumi bei Vysla, o išnyko iš geografinio horizonto ties Jenisiejumi. Kartografiškai neapčiuopiamą ir istoriškai nežinomą Sarmatiją sukonkre­ tino sarmatizmas, tai yra ypatinga pasaulėjautos forma bei kultūros išraiška, nuo XVI amžiaus audringai praktikuojama ir karštai puoselėjama tarp Lenki­ jos ir Lietuvos bajorų.

Sarmatizmas išsiskleidė tenykščiam iš esmės - lenkiš­ kam patriotizmui susiliejus su Renesanso mąstytojų susidomėjimu antikos laikų istorija ir mitais.

Sarmatizmo dvasiai aiškiai trūko istorinių pažangus kūnas lieknas ir apdailintas ir geografinio susietumo, bet tai kaip tik kurstė bajoriškąją vaizduotę: mat duomenų stoka tik dar labiau patvirtino antikines iliuzijas.

Kiekvienas Respublikos bajoras, ginantis savo klasės politines laisves ir privilegijas, buvo laikomas sarmatu. Iš šio mito, arba požiūrio, išsirutuliojo doktrina, kuri nuo XVI amžiaus pabaigos pateisino politinį ir visuomeninį status quo".

Tolydžio susiedamas 48 Vilnius - savas ir svetimas Guagnini Sarmatiae Europeae descriptio frontispisas. Guagnini, skirtingai nei dauguma tarnaujančių svetimšalių, domėjosi Lietuvos istorija ir geografija, ir metais Krokuvoje išleido knygą lotynų kalba Sarmatiae Europeae descriptio Europos Sarmatijos aprašymas. Monografija, beje, buvo ne kartą koreguota, perleista ir šiek tiek vėliau iš­ versta į lenkų kalbą.

Kiek tai atitiko tikrovę - mažai žinoma. Ta­ čiau žemėlapio legenda bei prie jo pridėtas išsamus vietovės aprašymas dar labiau paryškina neįprastai egzotiškus, Europai nepriimtinus miesto atspalvius: Vilnius yra gausiai gyvenamas, didelis miestas, Lietuvos vyskupystės ir šios kuni­ gaikštystės centras.

Vietinių gyventojų vadinamas Vilenszki, o vokiečių - die Wilde nuo to paties pavadinimo pro šalį tekančios upės, kuri, prasidėjusi Lietuvoje, susi­ jungia su Nemunu ir įsilieja į Mare Prutenicum [Prūsų jūrą]. Miestą supa mūrinė siena su vartais, kurie niekada neuždaromi. Namai daugiausia mediniai, žemi ir maži, be miegamųjų ir be virtuvių netgi be tvartų, nors daugelis laiko galvijų ir šiaip gyvuliųišsklaidyti ir pastatyti be jokios tvarkos. Tačiau kai kurias gatves, ypač Vokiečių ir Pilies, puošia mūriniai gražūs namai, pastatyti kitataučių, kurie lankosi šiame mieste prekybos reikalais.

Vilniuje yra dveji karaliaus rūmai, iš kurių vieni didžiuliai, su daugeliu keliais aukštais išdėstytų kambarių. Kiti rūmai su bokštais, matomi ant kalno. Jo papėdėje įrengtas ginklų sandėlis, kuriame yra nemažai viso­ kių kariškų ginklų, nors visoje Lietuvoje nėra jokio metalo kasyklų nei telkinių.

Bažnyčios daugiausia mūrinės, nors yra ir medinių. Jose atliekamos apeigos įvairių religijų tikintiesiems.

Automobilio „Volkswagen Polo“ sedano pertvarkymas. Atnaujintas „Volkswagen Polo“ sedanas

Gražus yra Bernardinų vienuolynas, pastatytas iš degtų plytų, garsus savo nuostabia architektūra. Taip pat garsi Rutenorum aula [Rusinu salė], kurioje pirkliai išdėsto savo prekes, atvežtas iš Maskvos, kaip antai: vilkų, lapių daugiausia baltųjųkiaunių, sabalų, šermuonėlių, leopardų ir kitokių žvėrių puikiausius kailius. Įvairiose gatvėse yra šaltinių, skirtų naudotis miestiečiams.

Visi jie atvesti iš to paties pagrindinio šaltinio, įrengto šalia Vokiečių vartų. Priemiesčių nėra daug ir įvairių kaip gerai išplanuotuose miestuose, kur jie vadinasi skirtingais vardais, bet yra tik vienas, išsistatęs prie jį juosiančios Vilnios. Wilna, arba Wilda, Lietuvos sostinė apie Šis žemėlapis pagrjstas ankstesniu miesto planu, pirmą kartą pateiktu XVI a. Brauno žymių pasaulio miestų atlase Jame daugybė mažų lūšnelių, pastatytų be jokios tvarkos, be gatvių, vien pagal nemokytų barbarų norą, kaip lėmė burtas ar atsitiktinumas, ir tarsi prisėtų.

Mat tas savo lūšnas, iš pušinių rąstų labai primityviai kur nors kitur suręstas, čia atveža ir kur nori stato. Už vartų, kurie yra prie karaliaus pilies, už pusės mylios nuo Vilnios karalius Žygimantas Augustas pastatė karaliaus rūmus, medinius, skirtus tam, kad galėtų pabėgti nuo miesto rūpesčių ir pailsėti.

Rūmų teritorijoje yra maža giraitė ir viva­ deginantis riebalų kvėpavimas, kuriame laikomi visokie žvėrys, įsigyti už didžiulius pinigus; jis paprastai vadinamas Viršupiu, t.

Vilniaus žmonės, ypač gyvenantys priemiesčio lūšnose, yra nemokyti, vergiš­ kos prigimties, nematę jokių laisvųjų menų ar mokslų ir į juos nelinkę, neveiklūs, tinginiai ir dykūnai, neturintys jokios laisvės, tikri vergai, laikomi kilmingųjų nuosavybe.

Tačiau jie patys, kaip atrodo nuostabu girdėti! Savo šeimininkus tuo karščiau myli ir rodo jiems tuo didesnį palankumą ir ištikimybę, kuo žiauriau ir negailestingiau šie juos bara ir muša. O tuos šeiminin­ kus, pažangus kūnas lieknas ir apdailintas nėra kaip reikiant mušami, taip pat tuos, kurie neišmoko gerų papročių arba yra jų atžvilgiu nelabai palankiai nusiteikę, pameta.

Sarmatijos glėbyje 51 Vyno neturi, tačiau išgerti mėgsta. Geria midų, alų, labai mėgsta pašildytą vyną, svogūnus ir česnakus. Namuose amžinai skendi dūmuose mat visai neturi kaminų ir todėl apanka; niekur nėra tiek daug aklų žmonių kaip tame mieste. Jų namuose nėra jokių papuošimų ar brangių namų apyvokos daiktų. Tėvai kartu su vaikais, galvijais ir žvėrimis gyvena nešvariame hipokauste; čia pat ant kieto suolo guli gimdanti šeimininko žmona, kuri jau trečią ar ketvirtą dieną po gimdymo dirba visus sunkius darbus viduje ir lauke.

Visame mieste niekas neturi lovų. To negana, minkštai miegoti laikoma nuodėme. Daug yra netgi turtingesnių, kurie miega ant suolo, pasikloję tiktai meškos kailį. Ne ką geresnis ar pranašesnis yra kilmingųjų gyvenimo būdas, tik tiek, kad jie dėvi prabangesnius rūbus, pa­ puoštus ir išsiuvinėtus auksu bei sidabru, ir taip rodo savo kilmingumą.

Miestiečiai džiaugiasi galėdami gražiau papuošti savo žmonas, o visi kaim ie­ čiai dėvi pačius pigiausius, tos pačios spalvos ir išvaizdos rūbus.

Priemiesčiuose gyvena daugiausia totoriai, kurie verčiasi žemdirbyste arba dirba vežikais bei nešikais; jų pagalba žiemą reikalinga pirkliams, kurie pra­ šosi nuvežami dviračiais pažangus kūnas lieknas ir apdailintas į apylinkės kaimus.

Apskritai ateiti į šį miestą ir išeiti iš jo galima tik žiemą, nes visa Lietuva yra apsupta pelkių ir didelių miškų, o žiemą, užšalus pelkėms bei ežerams ir pasnigus, keliai pasidaro tinkami, ne išmalti ir išvažinėti, bet tokie, kokius padaro minėtasis metų laikas.

Kinkomieji gyvuliai yra tokie pat kaip ir vežikai, t. Šiame mieste išpažįstamas keistas tikėjimas. Žmonės labai pamaldžiai klauso bažnyčiose mišių: tiesiog stebiesi, kai, žiūrėdami į kunigą, atidengiantį kieliką ir aukojantį, jie pamaldžiai mušasi ne tik į krūtinę, bet ir į veidą.

Kas praėjusią naktį neleistinai sanguliavo ar paleistuvavo, tie, tikėjimo sujaudinti, tą dieną neina į baž­ nyčią, bet stovi lauke už durų ir pro sienos plyšį žiūri į apeigas atliekantį kunigą. Taip stropiai laikosi šio papročio, kad galima lengvai atpažinti paleistuvavusius jaunuolius ir nusidėjusias merginas.

Kai mirtis išvaduoja juos nuo šios baisios vergijosgražiai aprengti ir pinigais kelionei aprūpinti, yra laidojami; kartu įdedami laiškai artimųjų ir tų, kurie gyvenime buvo brangūs, parašyti ir skirti šv.

Petrui, kad šis, būdamas dangaus vartininkas, lengviau įsileistų mirusiuosius į dan­ gų. Tokių ir daugelio kitokių prietarų laikosi net ir tie, kurie yra priėmę krikščionių tikėjimą, - juk senais laikais jie garbino kaip dievus žalčius, saulę, kūjus ir ugnį.

O jeigu kas užmuša lietuvį, tada, jei žmogžudžiui pasiseka pabėgti, nužudytojo artimieji ir giminaičiai lavoną balzamuoja ir laiko nepalaidotą, 52 Vilnius - savas ir svetimas kad pagautam žmogžudžiui galėtų parodyti negyvą kūną; kitu atveju nega­ lima jo bausti mirties bausme. Jeigu nužudytasis palaidojamas pirmiau negu pagaunamas žmogžudys, nusikaltimas nelaikomas mirtinu ir nebaudžiamas pinigine bauda, tada pagautą žmogžudį tegalima išplakti rykštėmis".

Itin slogų, bet poetiškai masinantį Vilniaus įvaizdį sukūrė ispanų kunigas, humanistas, juriskonsulas ir dvaro poetas Petrus Royzius žinomas kaip Maurasvienas iš Antrojo Lietuvos Sta­ tuto parengėjų, gyvenęs Lietuvoje gerus du dešimtmečius. Antikinės lyros paveiktas, Mauras įžiūrėjo Vilniuje visas įmanomas pasaulio blogybes, kurias išdėstė dailiu lotynišku hegzametru: Badas baisus, liga ir dar baisesnis plėšikas, Niokoja Vilniaus namus, kryžkeles ir šventyklas.

Šitos blogybės kartu vaikštinėja ir sėja lavonus. Klausi, kaip galima jas ar nugalėt, ar išguit? Badą - maistas, ligas sunkiausias - vaistai išgydo, Pažangus kūnas lieknas ir apdailintas tik plėšikui nubaust čia teisingumo nėra.

Kol Kazimiero šventumo byla vis dar buvo svarstoma, garbingi miesto tėvai įsisūnijo šventąjį Kristupą ir priskyrė jam išskirtinę teisę ginti vilniečių garbę bei orumą, pavaizduodami jį miesto herbe.

Vilniui šis šventasis buvo svetimšalis, o Europoje buvo ypač populiarus tarp vokiečių, nors jo kultas yra kilęs iš Mažosios Azijos. Vis dėlto Kristupas, arba Kristoforas, pasirinktas apgalvotai, mat jis globojo keliautojus, apsaugoda­ vo juos nuo netikėtos mirties! Be to, jis buvo dar ir brastų sargas bei keltininkų užtarėjas, taip pat ir sergėtojas nuo žaibo, maro, potvynių bei audrų.

Tačiau kita legenda byloja, kad, pagoniškos Romos laikais sėdėdamas daboklėje už apaštalavimą, jis atvertė į tikrąjį tikėjimą dvi pasiųstas jo suvilioti kekšes. Sarmatijos glėbyje 53 net buvo vaizduojamas ne žmogaus vei­ du, o žvėries, dažniausiai šuns, snukiu! Tačiau gamtos apsuptam miestui toks egzotiškas, bet visagalis šventasis buvo naudingas ir tuo, kad jį mylėjo tiek ka­ talikai, tiek stačiatikiai.

Šiaip ar taip, - žvėries, milžino ar skaistuolio veidu, - šventojo Kristupo ikona apgynė Vilnių nuo piktų apkal­ bų.

Šventasis Kristupas - Vilniaus. Tačiau jeigu kas nors daugiau geria, jeigu su šeimininku valgo pusryčius ar pietus, tada ima mokestį, nors ir nedidelį". Europinės Sarmatijos kontekste keliautojai ir kosmografijų rašytojai dažniausiai lietuvius lygindavo su lenkais, rusais, totoriais ar net vengrais, kitais stepių gyventojais, bet retai kada su vokiečiais, skandina­ vais, o juolab kaimynais latviais ar estais.

Lietuva, remiantis teritorine jos didybe ir senobine sarmatiška praeitimi, dažnai buvo vertinama kaip tam tikras geografinis antipodas, priešingybė viskam, kas įprasta Vakarų Euro­ poje. Tiesą sakant, visos Europos tautos buvo susikūrusios nacionalinius ste­ reotipus, pajuokdavo vietos madas, gastronomiją, fiziologiją arba tradicijas.

Satyra ir fantasmagorija buvo geografijos mokslo pamotės, kaip alegorija ir šmeižtas - istorijos. O brutalus Lietuvos įvaizdis atitiko laukinės gamtos su­ vokimą Renesanso laikais: miškas reiškė nežinią, o plėšrūs žvėrys - pražūtį. Tuomet Lietuvos uni­ kalumas bei egzotiškumas, bent jau žvelgiant Europos akimis, turėjo išblėsti.