Ligiškai nutukęs kaip numesti svorio,

O ar kas nors šioje žemėje norėjo keistis iš esmės? Ta­ da ji, lyg kipšo už liežuvio timptelėta, tarė: - Purkškitės kiek tinkamas. Moterys bijodavo manęs Bučiuojamas veik be paliovos vaitojo, ir ta gerklinė aimana Ašarą nepaprastai jaudi­ no, karštais tvinksinčiais aidais atsiliepdama jos pilvo apačioje.

Gebėjimas perduoti didesnius informacijos kiekius apie Homo sapiens supantį pasaulį Galimybė suplanuoti ir įvykdyti sudėtingus veiksmus ir taip, pavyzdžiui, apsisaugoti nuo liūtų ar sumedžioti bizoną Gebėjimas perduoti didesnius informacijos kiekius apie socialinius sapiens santykius Didesnės ir darnesnės grupės, siekiančios narių Gebėjimas perduoti informaciją apie išties neegzistuojančius dalykus, kaip kad genties dvasias, nacijas, ribotos atsakomybės bendroves ir žmogaus teises.

Kitaip tariant, kitų senovės žmonių elgsena nekito dešimtis tūks­ tančių metų, o sapiens visuomenės struktūra, tarpasmeninių santykių, ekonominės veiklos ir kitos elgsenos pobūdis kartais visiškai pakinta per dešimtmetį ar du.

Pamąstykime apie Berlyno gyventoją, gimusią m. Jos vaikystė prabėgo Vil­ svorio netekimo programinė įranga II valdomoje Hohencolernų imperijoje; sulaukusi pilnametystės gyveno Veimaro respublikoje, nacistiniame Trečiajame reiche ir komu­ nistinėje Rytų Vokietijoje; ji mirė kaip demokratinės, vėl susijungusios Vokietijos pilietė.

Moteris dalyvavo penkiose skirtingose socialinėse politinėse sistemose, nors jos DNR išliko tokia, kokia buvo. Tokia ir buvo sapiens sėkmės priežastis. Peštynėse vienas prieš vieną neandertalietis veikiausiai mūsų protėvį būtų apkūlęs. Tačiau užvirus šimtų individų konfliktui neandertaliečiai turėjo nedaug šansų laimė­ ti.

Ar galima numesti svorio nesportuojant

Jie, be abejo, mokėjo pranešti vienas kitam, kur medžioja liūtai, tačiau vargu ar gebėjo pasakoti - ir tikslinti - istorijas apie gentį globo­ jančias dvasias.

Nesugebėdami kurti fikcijų, neandertaliečiai negalėjo apsijungti į didžiulius būrius ir bendradarbiauti, taip pat neturėjo jokių galimybių suderinti savo socialinę elgseną su greitai besikeičiančiomis aplinkybėmis.

Nors ir negalime įlįsti į neandertaliečio kailį, kad suprastume, kaip jis mąstė, iš kai kurių netiesioginių įrodymų matyti, kad jo pažinimo geba, lyginant su sapiens rūšies konkurentais, buvo gana ribota.

Kasi­ nėdami 30 metų senumo sapiens gyvenvietes centrinėje Europos dalyje archeologai kartais randa geldelių iš Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno pakrančių. Labiausiai tikėtina, kad į žemyno vidų tos gel­ delės pateko prekiaujant skirtingiems toli vieniems nuo kitų gyvenan­ tiems sapiens būriams. Neandertaliečių gyvenvietėse tokios prekybos požymių stinga. Kiekviena grupė savo įrankius gaminosi iš vietinių medžiagų.

Sapiens bandos, gyvenusios Naujosios Airijos saloje, į šiaurę nuo Naujosios Gvinėjos, gaminosi liekninanti greita žolelių arbata tvirtus ir aštrius įrankius iš vulkaninio stiklo, vadinamo obsidianu. Svarbu tai, kad Naujojoje Airijoje nėra gamtinių obsidiano telkinių. La­ boratoriniai tyrimai parodė, kad jų naudojamas obsidianas buvo atvež­ tas iš Naujosios Britanijos salos, kurią nuo Naujosios Airijos skyrė kilometrų.

Reikia manyti, kad kai kurie tų salų gyventojai buvo patyrę jūrininkai, su prekėmis plaukioję tolimus atstumus iš salos į salą. Vis dėlto jokie kiti gyvūnai, išskyrus sapiens, prekyba neužsiima, ir visi sapiens prekybos tinklai, apie kuriuos turime smulkių žinių, buvo paremti fikcijomis. Prekyba neįmanoma be pasitikėjimo, o nepažįstamais žmonėmis pasitikėti nėra lengva.

Uploaded by

Pa­ sauliniai šiandienos prekybos tinklai paremti mūsų pasitikėjimu to­ kiomis fiktyviomis esybėmis kaip doleris, Federalinis rezervų bankas ir toteminis korporacijų prekyženklis. Kai du nepažįstami gentinės vi­ suomenės nariai nori prekiauti, pasitikėjimo laidu dažniausiai tampa bendras dievas, mitinis protėvis arba toteminis gyvūnas. Jeigu tikėdami tokiomis fikcijomis senieji sapiens prekiavo geldelė­ mis ir obsidianu, visiškai realu, kad jie taip pat mainėsi informacija, šitaip sukurdami daug sudėtingesnį ir platesnį žinių tinklą, nei tas, kuris buvo prieinamas neandertaliečiams ar kitų rūšių žmonėms.

Skirtumus, apie kuriuos kalbu, taip pat iliustruoja medžioklės tech­ nikos. Neandertaliečiai paprastai medžiodavo vieni ar mažomis grupe­ lėmis. O sapiens ištobulino medžioklės būdus, kai persekiojant grobį išvien veikdavo kelios dešimtys individų, galbūt net iš skirtingų bandų.

Vienas iš tokių metodų buvo toks: žmonės apsupdavo visą kaimenę gyvūnų, tarkime, laukinių žirgų, tuomet įvydavo ją į siaurą tarpeklį, kur būdavo lengva visus juos išskersti. Jeigu viskas vykdavo pagal pla­ ną, per vieną vakarą apsijungę žmonės galėdavo pelnyti tonas mėsos, riebalų ir aibes gyvūnų odų, tada iškelti besaikę puotą arba sudžiovinti, išrūkyti, o arktiniuose regionuose užšaldyti mėsą ateičiai.

Archeologai atrado vietas, kur kiekvienais metais šitokiu būdu būdavo skerdžiamos ištisos kaimenės. Ten, kur tinkamų natūralių sąlygų nebuvo, sapiens dirbtines skerdyklas įrengdavo patys: suręsdavo tvoras ar pastatydavo kitokias kliūtis. Galime daryti pagrįstą išvadą, kad neandertaliečiai per daug ne­ džiūgavo, matydami, kaip įprastos jų medžioklės teritorijos virsta sa­ piens valdomomis skerdyklomis.

Tačiau, tarp šių dviejų rūšių įsiplieskus smurtui, neandertaliečiai labai nesunkiai galėjo sulaukti laukinių žirgų galo. Penkiasdešimt gana statiškai ir šabloniškai bendradarbiaujančių neandertaliečių toli gražu neprilygo lanksčiai ir novatoriškai veikian­ čiam penkių šimtų sapiens būriui. Net jeigu sapiens būtų pralaimėję pirmąjį raundą, jie būtų galėję greitai sugalvoti kokią naują gudrybę, kuri būtų užtikrinusi jų pergalę kitą kartą.

Kognityvinė revoliucija savo ruožtu yra tas taškas, kai istorija pa­ skelbė nepriklausomybę nuo biologijos.

Mysimba – naujiena gydant nutukimą | svajukodramblione.lt

Iki kognityvinės revoliucijos visų žmonių rūšių veikla priklausė biologijos sričiai arba, jeigu jums taip labiau patinka, buvo priešistorinė asmeniškai esu linkęs vengti šios sąvokos, nes ji mums duoda klaidingą užuominą, esą net prieš kognityvinę revoliuciją žmonės buvo išskirtinės būtybės.

Nuo kognityvinės revoliucijos Homo sapiens raidą geriau paaiškina istoriniai naratyvai, o ne biologinės teorijos. Kad suprastume krikščionybę ar Didžiąją Pran­ cūzijos revoliuciją, nepakanka išstudijuoti genų, hormonų ir organizmų sąveiką.

Čia būtina atsižvelgti ir į idėjų, vaizdinių mesti svorį ir plokščią pilvą fantazijų sąveiką. Tuo visai nenoriu pasakyti, kad Homo sapiens ir žmonių kultūros niekaip neveikė biologiniai dėsniai.

Yuval - Noah .HarariSapienslt PDF - svajukodramblione.lt

Mes vis dar esame gyvūnai ir mūsų fizinius, emocinius bei pažintinius gebėjimus lemia DNR. Mūsų visuomenės susideda iš tų pačių elementų, kurie sudaro ir neandertalie­ čių ar šimpanzių visuomenes, ir kuo įdėmiau tiriame šiuos elementus pojūčius, emocijas, giminystės ryšius, - tuo mažiau skirtumų matome tarp savęs ir kitų žmoginių beždžionių šeimos atstovų.

Vis dėlto ieškodami skirtumų individų ar šeimų plotmėje darome klaidą. Paskiri žmonės ar net nedidelės jų grupelės yra nepatogiai pana­ šūs į šimpanzes. Reikšmingi skirtumai atsiskleidžia tik peržengus individų slenkstį, o pasiekus 1 individų - jie pritrenkian­ tys.

O sapiens šiose vietose tūkstančiais renkasi reguliariai. Kartu jie kuria tvarkingas struktūras, tokias kaip prekybos tinklai, masinės šventės ir politinės institucijos, kurių nieka­ da greitas svorio kritimas 2 savaites sukūrę pavieniui. Mus nuo šimpanzių išties skiria mitiniai klijai, susiejantys daugybę individų, šeimų ir grupių.

Būtent šie klijai padėjo mums tapti kūrinijos valdovais. Paiin imo medis 43 Mums, žinoma, reikėjo ir kitų įgūdžių, kaip antai gebėjimo gamin­ tis įrankius ir jais naudotis. Vis dėlto pastarieji įgūdžiai nebūtų sukėlę didesnio perversmo, jeigu mes nemokėtume bendradarbiauti.

Kodėl gi dabar turime tarpžemynines raketas su branduoliniais užtaisais, kai prieš 30 metų ginkluoti buvome tik pagaikščiais titnaginiais smaigaliais? Per šiuos pastaruosius 30 metų fiziologinės mūsų ga­ limybės gamintis įrankius prasiplėtė nebent labai nežymiai.

Albertas Einšteinas rankų miklumu būtų daug smarkiau nusileidęs senovės medžiotojui-rankiotojui. Tačiau mūsų gebėjimas bendradarbiauti su aibe nepažįstamųjų dramatiškai išaugo.

Titnaginį ietigalį senovėje pasiga­ mindavo vienas asmuo, kuriam patardavo ir galbūt padėdavo tik keli artimi draugai. Gamindami branduolines kovines galvutes šiais laikais bendradarbiauja milijonai nepažįstamųjų iš viso pasaulio: pradedant urano rūdą žemės gelmėse kasančiais šachtininkais, baigiant fizikais teoretikais, kurie rašo ilgas matematines formules, nusakančias suba­ tominių dalelių sąveiką.

Apibendrinant biologijos ir istorijos santykius po kognityvinės revoliu­ cijos, galima pasakyti štai ką: a. Biologija nustato bazinius Homo sapiens elgsenos ir gebėjimų pa­ rametrus. Visa istorija rutuliojasi šios ligiškai nutukęs kaip numesti svorio arenos rėmuose. Ši arena yra nepaprastai didelė ir dėl to žmonių žaidžiamų žai­ dimų įvairovė išties pritrenkia. Mokėdami išradinėti fikcijas, sa­ piens kuria vis sudėtingesnius žaidimus, kuriuos kiekviena karta dar labiau ištobulina ir išplėtoja.

Kad suprastume sapiens elgseną, reikia apibūdinti istorinę jų veiksmų evoliuciją. Atsižvelgdami vien tik į biologinius veiksnius, būtume panašūs į sporto komentatorių, kuris komentuodamas futbolo pasaulio čempionato varžybas per radiją pasakotų klau­ sytojams apie futbolo aikštę, o ne tai, ką daro po ją bėgiojantys žaidėjai. Kokius tad žaidimus istorijos arenoje žaidė mūsų protėviai akmens amžiuje? Kiek galima spręsti, prieš 30 metų Stadelio liūtažmogį išdrožę žmonės turėjo tokias pat fizines, emocines ir intelektines gali­ mybes, kokias turime mes.

Ką jie darė pabudę ryte?

Spalio 15 dieną minima Pasaulinė rankų plovimo diena

Ką jie valgydavo pusryčiams ir pietums? Kaip buvo sudaryta jų visuomenė? Ar jiems buvo būdinga vienpatystė ir nuklearinės šeimos? Ar jie rengdavo kokias 44 Sa p i e n s nors ceremonijas, ar turėjo moralės kodeksą, sporto varžybas ir religi­ nius ritualus?

Jurga Ivanauskaite - Sapnu Nubloksti LT | PDF

Ar jie kariaudavo? Kitame skyriuje dirstelėsime pro am­ žių užuolaidas ir patyrinėsime, ligiškai nutukęs kaip numesti svorio gyveno žmonės tūkstantmečiais, skiriančiais kognityvinę revoliuciją nuo žemės ūkio revoliucijos. Bemaž visais istorijos tarpsniais mūsų rūšis, sapiens, mito rankiodami maistą. Pastarieji metų, per kuriuos vis didesnis sapiens skaičius kasdienę duoną uždirba plušdami miestuose ar sėdėdami kontorose, ir prieš tai buvę 10 metų, per kuriuos sapiens sėjo pasėlius ir ganė gyvulius, tėra akimirka, palyginti su dešimtimis tūkstantmečių, praleistų medžiojant ir rankiojant.

Nūdien klestinti evoliucinė psichologija teigia, kad dauguma mūsų dabartinių socialinių ir psichologinių bruožų susiformavo tais anksty­ vaisiais laikais, dar neprasidėjus žemės ūkio erai. Šios srities mokslinin­ kai tvirtina, kad netgi šiandien mūsų smegenys ir protas vis dar yra pri­ sitaikę medžioti ir rankioti.

O medžiotojo-rankiotojo proto sąveika su dabartine poindustrine aplinka, jos didmiesčiais, lėktuvais, telefonais ir kompiuteriais lemia visus mūsų mitybos įpročius, konfliktus ir sek­ sualumą. Dabartinė aplinka teikia mums daugiau materialių išteklių, gyvename ilgiau už bet kurias ankstesnes kartas, tačiau šioje aplinkoje dažnai jaučiamės susvetimėję, prislėgti ir įsitempę.

Anot evoliucinės psichologijos, kodėl taip yra, suprasime, įsijautę į mus suformavusį me­ džiotojo-rankiotojo pasaulį, kuriame vis dar gyvena mūsų pasąmonė. Turtingos pasaulio visuomenės šiandien stipriai kenčia dėl nutukimo, ir ši nelaimė persiduoda besivystančioms šalims.

Kodėl gi ligiškai nutukęs kaip numesti svorio taip maga prikimšti pilvus saldžiausio ir rie­ biausio maisto, kokį tik galime rasti? Atsakyti į šį klausimą bus išties sunku, jei neatsižvelgsime į savo protėvių rankiotojų mitybos įpročius. Jų gyvenamose savanose ir miškuose kaloringi saldumynai buvo labai reti, o maisto paprastai stigdavo.

Tipiškam rankiotojui prieš 30 metų buvo prieinamas tik vienas saldumynas - prisirpę vaisiai. Pro­ tingiausia, ką galėjo padaryti akmens amžiaus moteris, užtikusi figo­ mis apkibusį figmedį, - čia pat prisišveisti jų kiek lenda, kol šių ska­ nėstų neužmatė ir iki paskutinio nenurinko vietinių babuinų būrys.

Taip instinktas persivalgyti kaloringo maisto tvirtai įsispaudė į mūsų genus. Net jei šiandien gyvename daugiaaukščio namo bute su grūste prigrūstu šaldytuvu, mūsų DNR vis dar mano, kad braidome po sa­ vaną. Būtent dėl to, aptikę šaldiklyje litrą grietininių ledų, nesusimąs­ tydami iškabiname ligiškai nutukęs kaip numesti svorio bent pusę pakuotės, o tada visą saldumą sočiųjų riebalų ir atminties praradimas milžinišku kokakolos mauku.

Ki­ tos teorijos kelia daug daugiau abejonių. Pavyzdžiui, kai kurie evoliu­ cinės psichologijos atstovai įrodinėja, kad pirmykštes rankiotojų ban­ das sudarė ne nuklearinės šeimos, kurių šerdis - monogaminės poros. Labiau tikėtina, kad rankiotojai gyveno komunomis, kuriose nebuvo privačios nuosavybės, monogaminių santykių ir net tėvystės.

Moteris tokiame būryje galėjo lytiškai santykiauti ir megzti artimus ryšius su keletu vyrų ir moterų vienu metu, o vaikus kartu prižiūrėdavo visi būrio suaugusieji.

Kadangi nė vienas vyras tiksliai nežinodavo, kurie vaikai yra jo, visais mažyliais rūpindavosi vienodai. Tokia socialinė sandara nėra tik Vandenio amžiaus utopija. Dau­ gybė tyrinėtojų patvirtino jos egzistavimą tarp gyvūnų, ypač ar­ ligiškai nutukęs kaip numesti svorio mūsų giminaičių šimpanzių ir mažųjų šimpanzių. Net ir šiandien yra žmonių kultūrų, kuriose paplitusi kolektyvinė tėvystė, pavyzdžiui, indėnų tauta, vadinama bariais.

Tokios visuomenės tiki, kad vaikas gimsta ne iš vieno vyro sėklos, o iš daugelio vyrų sėklos sankaupos moters gimdoje. Gera motina ypač nėštumo laikotarpiu pasistengs turėti santykių su keletu vyrų, idant jos vaikas įgytų ne tik geriausio medžiotojo, bet ir geriausio pasakoriaus, stipriausio kario ir taktiškiausio meilužio savybių bei jų tėvišką globą. Jeigu jums tai skamba kvailai, turėkite omenyje, kad prieš šiuolaikinės embriologijos Viena Adomo ir Ievos gyveni mo diena 47 pažangą žmonės nebuvo visiškai tikri, kad kūdikį pradeda vienas tė­ vas, o ne keli.

Nors senovinėse medžiotojų-rankiQtojų grupėse bendruome­ niškumo ir lygybės būdavo daugiau nei šiuolaikinėse visuomenėse, šie tyrinėtojai įrodinėja, kad jas vis viena sudarė atskiros ląstelės, kurių šerdis buvo pavydžios poros ir bendri jų vaikai. Štai kodėl šiandien monogaminiai santykiai ir nuklearinės šeimos yra daugumos kultūrų gyvavimo norma, kodėl vyrai ir moterys paprastai linkę savintis par­ tnerius ir vaikus, o politinę valdžią kai kuriose valstybėse pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje ir Sirijoje net ir šiandien tėvas perduoda sūnui.

Nutukimo priežasčių yra daug ir neretai jos persikerta. Vis dėlto klinikinėje prak­tikoje dažniausios nutukimo priežastys yra 2 — endokrininės ligos ir per didelis su­vartojamo maisto kiekis. Siekiant didesnio efektyvu­mo, šiuos komponentus rekomenduojama papildyti medikamentiniu gydymu, o jei ir pastarasis neefektyvus, atliekama bariatrinė operacija. Įrodyta, kad medikamen­tai pagerina elgsenos pokyčių laikymąsi, o tiems, kuriems gydymo pradžioje fizi­nis aktyvumas negalimas, leidžia pasiekti pradinį svorio sumažėjimą ir sudaro są­lygas tinkamai laikytis gydymo programos 1. Konservatyviosiomis priemonėmis svorio sumažėja nedaug apie 5—10 proc.

Norėdami išspręsti šįginčą ir suprasti savo seksualumą, visuomenę bei politiką, turime išsiaiškinti savo protėvių gyvenimo sąlygas, tir­ ti, kaip sapiens gyveno nuo kognityvinės revoliucijos, įvykusios prieš 70 metų, iki žemės ūkio revoliucijos, prasidėjusios maždaug ligiškai nutukęs kaip numesti svorio 12 metų.