Globėjo šventasis svorio metimas

Pavyzdžiui, viename iš savo reisų šis krikščionis šventasis prisikėlė jūrininką, nukritusį nuo stiebo. Europos valdovams ji priminė, kad krikščioniškomis vertybėmis besiremiančioje visuomenėje nesutarimus įmanoma išspręsti ir išmintimi, o ne ginklu. Po pranašų plačiąja prasme, t. Šventasis Krymo Lukas priklauso teisiesiems, į kuriuos jie dažniausiai kreipiasi pagalbos dėl ligos. Savo maloniomis sėkmės maldomis Matrona sustiprino tikinčiųjų Dievą tikinčiųjų Dievu ir nurodė ateistams tikrąjį kelią.

Iš kur jis atsirado? Kas už jį yra atsakingas? Ar galima iš jo išsivaduoti? Senosios religijos ir kultūros apie pasaulio pradžią turėjo daug įvairių mitų. Vieni filosofai sakė, kad visa šventasis melstis dėl svorio Dievas, kad pasaulis yra Dievas arba kad pasaulio tapsmas yra Dievo tapsmas panteizmas ; kiti teigė, jog pasaulis yra būtina Dievo emanacija, kad pasaulis išteka iš Jo kaip šaltinio ir vėl į Jį sugrįžta; treti tvirtino, kad egzistuoja du nuolat besigrumiantys amžini principai, Gėris ir Blogis, Šviesa ir Tamsa dualizmas, manicheizmas ; anot kai kurių minėtų šventasis melstis dėl svorio, pasaulis bent materialusis esąs blogas, nuopuolio vaisius, tad jį reikią atmesti arba virš jo pakilti gnozė ; dar kitų manymu, pasaulį sukūrė Dievas, tačiau kaip ir laikrodininkas, pagaminęs laikrodį, daugiau juo nesidomi deizmas ; pagaliau dar yra nepripažįstančių jokios transcendentinės pasaulio priežasties, tik gryną amžinai egzistavusios materijos žaismą materializmas.

Visi tie bandymai rodo, jog pradžios klausimas yra nuolatinis ir globėjo šventasis svorio metimas. Žmogui būdinga taip ieškoti. Šalia kiekvieno žmogaus protui prieinamo Kūrėjo pažinimo, Izraeliui Dievas tolydžio apreiškė sukūrimo slėpinį.

Tėvas Pijus — kunigas ir auka Sukūrimas buvo apreikštas kaip pirmas žingsnis į tą Sandorą, kaip pirmas ir visuotinis visagalės Dievo meilės liudijimas. Įkvėptieji autoriai tuos tekstus sudėjo Šventojo Rašto pradžioje, ir savo iškilminga kalba jie skelbia tiesas apie kūriniją, jos pradžią ir pabaigą Dieve, jos tvarką ir gerumą, žmogaus pašaukimą, pagaliau šventasis melstis dėl svorio nuodėmės dramą ir išganymo viltį. Naujajame Testamente apreiškiama, kad Dievas viską sukūrė per amžinąjį Žodį, savo mylimąjį Sūnų.

Jeigu jau Dievo apreiškimas per kūriniją suteikia gyvenimą visiems žemėje esantiems, tai juo labiau Tėvo apreiškimas per Žodį suteikia gyvenimą tiems, kurie regi Dievą. Mes tikime, kad Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti šventasis melstis dėl svorio savosios būties, išminties ir gerumo dalininkais.

Kaip išmintingai visus juos svorio metimas ir silpnumas Net nagingas žmogus, jei jam duodi medžiagos, padaro iš jos, ką nori. Tuo tarpu Dievo galybė pasirodo būtent tada, kai Jis iš nieko padaro visa, ko nori. Antrojoje Makabėjų knygoje septynių sūnų motina taip juos drąsina kankinystei: Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose.

Pirkite šią knygą Diskusija Kažkokia nesąmonė globėjo šventasis svorio metimas. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl jo Įstatymo [ Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra.

Apaštalų darbai Lukui kaip sulieknėti sulaukus 45erių ne tik Evangelija, bet ir Apaštalų darbų knyga plg.

Šventasis melstis dėl svorio. Šv. Tėvas Pijus – kunigas ir auka | FSSPX Lithuania

Lk 1, 1—4; Apd 1, 1. O Apaštalų darbų knygos ištakų ir jos kilmės iš Dievo taip aiškiai nepateikia. Tačiau pažymėtina, kad apaštalų sąrašo vardai, nurodyti Apd 1, 13 ir Lk 6, 14—16 išskyrus Judosutampa ir kad Apaštalų darbuose išryškinama jų kaip savo akimis regėjusiųjų liudytojų kokybė Apd 1, 21—22; 10, 40—41 bei užduotis būti Dievo žodžio tarnais Apd 6, 2; plg.

Tad Lukas Apaštalų darbuose aprašo veiklą tų, apie kuriuos kalbama Lk 1, 2 ir, vadinasi, kurie yra jo abiejų knygų šaltinis. Galima daryti prielaidą, jog Lukas susižinojo apie jų veiklą Apaštalų darbų tema lygiai taip rūpestingai, kaip ir per juos ištyrė Jėzaus veiklą.

Pagrindinis argumentas laikyti Apaštalų darbus kilus iš Dievo yra tų regėjusių liudytojų bei Dievo žodžio tarnų tiesioginis asmeninis ryšys su Jėzumi. Jų ryšys su Jėzumi taip pat ypač reiškiasi jų kalbomis bei veiksmais, Šventosios Dvasios veikimu ir šventųjų raštų aiškinimu. Konkrečiai aptarsime įvairius elementus, liudijančius Apaštalų darbų knygos kilmę iš Dievo. Pradžioje Lukas pateikia sąrašą su Petro ir kitų dešimties apaštalų vardais Apd 1, Šis Vienuolika yra bendruomenės, kuriai pasirodo prisikėlęs Viešpats plg.

Lk 24, 9. Apd 1, Vienodais vardų sąrašais Lk 6, 14—16 ir Apd 1, 13 norima pabrėžti kiekvieno iš apaštalų ilgą ir intensyvų asmeninį ryšį su Jėzumi. Tokia privilegija jiems teko Jėzaus veikimo laikotarpiu, ir tai padaro juos pagrindiniais Apaštalų darbų veikėjais.

Tie apaštalai Apd 1, 2 taip pat yra Jėzaus pašnekovai bei stalo aqua fatburn kiel iki jo paėmimo į dangų Apd 1, 3—4. Visi šie duomenys remia prielaidą, kad Apaštalų darbų pasakojimas kyla iš Jėzaus ir Dievo. Paulius, Apaštalų darbų knygos antrosios dalies pagrindinis veikėjas, irgi paženklintas tiesioginio asmeninio ryšio su Jėzumi.

Jo susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu perteikiamas bei iškeliamas aikštėn tris kartus Apd 9, 1—22; 22, 3—16; 26, 12— Apaštalų veikla, apie kurią pasakojama Apaštalų darbų knygoje, rodo jų daugialypius ryšius su Jėzumi. Petro Apd 1, 15—22; 2, kaip saugiai ir greitai numesti svorį 3, 12—26; 10, 34—43 ir Pauliaus pvz. Jose pateikiami pagrindiniai duomenys: jo priklausymas Dovydo palikuonims 13, 22—23sąsaja su Nazaretu 2, 22; 4, 10tarnystės pradžia Galilėjoje 10, 37— Ypač pabrėžiama jo kančia ir mirtis, į kurią įpainioti žydai 2, 23; 3, 13; 4, 10—11 ir pagonys 2, 23; 4, 26—27Pilotas 3, 13; 4, 27; 13, 38 ir Erodas 4, 27akcentuojamas nukankinimas ant kryžiaus 5, 30; 10, 39; 13, 29palaidojimas 13, 29 ir prikėlimas Dievo galia 2, Dievas išaukštino Jėzų globėjo šventasis svorio metimas dešine 2, 33; 5, 31 ir jį pašlovino 3, Taip pabrėžiamas itin artimas Jėzaus ryšys su Dievu ir sykiu to, kas pasakojama, kilmė iš Dievo.

Apaštalų darbų knygoje taip pat galima aptikti Luko evangelijos kristologinius titulus: Kristų 2, 31; 3, 18Viešpatį 2, 36; 11, 20Dievo Sūnų 9, 20; 13, 33išgelbėtoją 5, 31; 13, Tokių titulų, kuriais išreiškiama Dievo Jėzui suteiktas ypatumas bei paskirta užduotis, šaltinis iš esmės yra Dievas plg. Su Jėzumi apaštalus sieja ir stebuklingi darbai. Jėzaus stebuklai buvo Dievo Karalystės ženklai Lk 4, 18; 11, 20; plg. Apd 2, 22; 10, Jis tą užduotį patikėjo Dvylikai Lk 9, 1.

Įvardijami tokie pavieniai stebuklai kaip išgydymai 3, 1—10; 5, 14—16; 14, 8—10egzorcizmai 5, 16; 8, 7; 19, 12prikėlimai iš numirusių 9, 36—42; 20, 9— Apaštalai tuos veiksmus globėjo šventasis svorio metimas Jėzaus vardu, jo galia ir autoritetu 3, 1—10; 9, 32— Apaštalų veikla visiškai nulemta Jėzaus, kyla iš jo ir veda pas jį bei Dievą Tėvą. Apaštalų darbuose pabrėžiamas dieviškojo plano, įgyvendinto Jėzuje Kristuje ir tęsiamo Bažnyčioje, tęstinumas.

Ypač stebuklus Lukas laiko apaštalų misijos dieviškuoju patvirtinimu, kaip jau būta Mozės 7, 35—36 ir paties Jėzaus 2, 22 atvejais. Apaštalų ryšys su Jėzumi tikrove virsta ir per Šventąją Dvasią, kurią jiems pažadėjo bei atsiuntė Jėzus ir kurioje jie atlieka savo darbą.

Lygiai taip vaizduojama Pauliaus, skelbiančio Jėzaus prisikėlimą 13, Luko evangelijoje pasakojama, kaip prisikėlęs Viešpats aiškino savo mokiniams šventuosius raštus įgalindamas juos suprasti, kad jo kančia, mirtimi ir prisikėlimu įgyvendintas Dievo išganomasis planas, iš anksto globėjo šventasis svorio metimas Mozės, pranašų ir psalmėse Lk 24, Apaštalų darbų knygoje yra 37 citatos iš Senojo Testamento, didžia dalimi Petro, Stepono ir Pauliaus kalbose, skirtose žydų auditorijai.

Remdamiesi įkvėptaisiais tekstais ir parodydami, kad jie įvykdyti Jėzuje, krikščioniškieji pamokslininkų žodžiai įgyja analogišką vertę. Su raštais susiejami ir kristologiniai įvykiai, sudarantys pamokslo turinį, ir skelbimą lydintys faktai. Sekminių kalboje Petras Dvasios atėjimo sukeltus nepaprastus įvykius Apd 2, 4— Knygos pabaigoje pasakojama, jog Paulius tai, kad Romos žydai atmetė jo skelbimą Apd 28, 23—25aiškina remdamasis Izaijo pranašyste 6, 9— Tai, kas nutinka apaštalų misijos pradžioje ir pabaigoje, susiejama su pranašišku Dievo žodžiu.

Toks įterpimas perša mintį, jog visa, kas toje knygoje vyksta ir pasakojama, atitinka Dievo išganomąjį planą. Dėl apaštalų skelbimo turinio, tai čia apsiribosime keliais pavyzdžiais. Petras patvirtina skelbimą apie Jėzaus prisikėlimą 2, 24 Dovydui priskiriamos 2, 29—32 psalmės 16, 8—11 citata. Jėzaus išaukštinimą Dievo irklavimas gerai riebalų deginimui 2, 33 pagrindžia irgi Dovydui priskiriamu tekstu Ps1.

Imant plačiau, remiamasi visais pranašais, kurių lūpomis Dievas iš anksto paskelbė Jėzaus likimą plg. Paulius Jėzaus prisikėlimą pristato kaip pažado protėviams įvykdymą ir cituoja Ps 2, 7 Apd 13, 32— Apaštalų darbų knygoje ypač liudijama, kaip ankstyvoji Bažnyčia kaip savo paveldą perėmė ne tik žydų raštus, bet ir įkvėpimo žodyną bei teologiją — tai rodo Senojo Testamento tekstų citavimo būdas. Tad knygos ir pradžioje Apd 1, 16ir pabaigoje Apd 28, 15 pareiškiama, kad Šventoji Dvasia kalbėjo per Biblijos autorius ir tekstus.

Toks būdas remtis Šventąja Dvasia, kalbančia bibliniais žodžiais per žmogiškuosius autorius, yra krikščionių perimtas modelis ne tik įkvėptiesiems žydų raštams nusakyti, bet ir apaštalų skelbimui apibūdinti.

Apaštalų darbuose krikščioniškųjų misionierių, pirmiausia Petro 4, 8 ir Pauliaus 13, 9skelbimas pateikiamas analogiškai Senojo Testamento pranašiškam kalbėjimui bei Jėzaus tarnystei: tai — žodžiai labiau sakytiniai nei rašytiniaikylantys iš Dvasios pilnatvės.

Jie pirmiausia yra Jėzaus prisikėlimo liudytojai; Jėzaus prisikėlimą jie liudija remdamiesi susitikimais su prisikėlusiu Viešpačiu ir Šventosios Dvasios galybe. Jėzaus istoriją, remdamiesi Senuoju Testamentu, pateikia kaip Dievo išganomojo plano įvykdymą ir toje pačioje šviesoje regi savo pačių veiklą.

Malda prieš Luka Krymsky prieš operaciją vaikui

Visa, kas pasakojama, kyla iš Jėzaus ir Dievo. Dėl šios aiškios Apaštalų darbų turinio savybės jos tekstas irgi kyla iš Jėzaus ir Dievo. Apaštalo Pauliaus laiškai Paulius liudija Izraelio raštų, savo Evangelijos, savo apaštališkosios tarnystės ir savo laiškų dieviškąją kilmę. Šventaisiais raštais plg.

Rom 1, 2 Paulius vadina knygas, graikų kalba gautas iš žydų tradicijos. Jis niekada neklausia, ar jos teisingos arba ar įkvėptos. Būdamas tikintis žydas, jis jas priima kaip Dievo valios bei išganomojo plano žmonijai liudijimus. Išvien su savo bendratikiais jis tiki jų tiesa, globėjo šventasis svorio metimas ir vieningumu. Per jas Dievas mums pasako apie save, mus užkalbina ir mums apreiškia savo valią Rom 4, 23—25; 15, 4; 1 Kor 9, 10; 10, 4.

Iškart pridurtina, kad Paulius raštus skaito ir priima kaip Kristaus ir mūsų laikų pranašystes Rom 16, 25—26kitaip tariant, kaip išganymo, siūlomo Kristuje ir per Kristų, pranašystes, vadinasi, kaip Evangelijos pranašystes Rom 1, 2 : jie orientuoti į Kristų ir skaitytini kaip tokie 2 Kor 3.

Kaip Dievo žodis ir liudijimas Evangelijos naudai raštai patvirtina Dievo išganomojo plano, kuris nuo pradžių visada buvo toks pat Rom 9, 6—29vieningumą bei tvarumą. Pirmame Laiško galatams skyriuje Paulius prisipažįsta, jog, uoliai gindamas Įstatymą, persekiojo Bažnyčią, ir išpažįsta, kad Dievas, kupinas begalinio gerumo, apreiškė jam savo Sūnų Gal 1, 16; plg. Ef 3, 1—6. Tokio apreiškimo galia Jėzus Kristus, Pauliaus anksčiau laikytas piktžodžiautoju, netikru mesiju, jam tampa Prisikėlusiuoju, šlovinguoju Mesiju, mirties nugalėtoju, Dievo Sūnumi.

To paties laiško 1, 12 jis pareiškia, kad jo skelbiama Evangelija jam buvo apreikšta ir kad Evangelija laikyti pagrindiniai Jėzaus gyvenimo kelionės bei misijos dėmenys, bent jo išganingoji mirtis globėjo šventasis svorio metimas išganingasis prisikėlimas.

Gal 1—2 Paulius skelbia, kad jo Evangelija neapima apipjaustymo. Kitaip tariant, pareiškia, jog remiantis tuo, kas jam apreikšta, eschatologiniams pažadams paveldėti nebūtina savęs apipjaustyti ir paklusti Mozės įstatymui. Anot Pauliaus, versti ne žydų kilmės krikščionis apsipjaustyti yra periferinis ir neesminis, su Evangelijos šerdimi nesusijęs dalykas. Rizikuojama pačia Evangelija, ta Evangelija, kuri jam buvo apreikšta ir, vadinasi, negali būti keičiama.

Kaip Paulius Gal 1—2 parodo, kad jo Evangelija, neapimanti apipjaustymo, yra dieviškosios kilmės? Iš pradžių jis sako, kad tokia Evangelija negalėjo ateiti iš jo paties. Nes būdamas fariziejus jis jai įnirtingai priešinosi, o tai, jog dabar skelbia priešinga nei galvojo anksčiau, nėra intelektinio nestabilumo vaisius: visi jo bendratikiai gerai žinoję, kokie tvirti jo įsitikinimai Gal 1, 13— Paskui Paulius parodo, kad jo Evangelija negalėjo kilti iš kitų pirmasis dr svorio netekimas douglasville — ne tik todėl, kad jis juos aplankė praėjus nemažai laiko nuo susitikimo su Kristumi, bet ir todėl, kad išdrįso paprieštarauti Petrui, žymiausiam iš apaštalų, kai šis išdėstė požiūrį, pagal kurį apipjaustymas laikytinas krikščionių atrankos kriterijumi Gal 2, 11— Galop, kadangi jo Evangelija jam buvo apreikšta, jis privalėjęs paklusti tam, ką Dievas leido jam pažinti.

Kodėl Paulius taip norėjo pabrėžti savo Evangelijos apreikštumą? Tokią dieviškąją kilmę išties ginčijo žydžiuojantys misionieriai, nes apipjaustymo reikalavo Mozės įstatymo apodiktinė dieviškoji ištara Pr 17, 10— Pr 17, 10—14 tvirtinama: norint pasiekti išganymą, būtina priklausyti Abraomo šeimai ir todėl būti apipjaustytam.

Abiejuose savo laiškuose — Laiške galatams ir Laiške romiečiams — Paulius turi įrodinėti, kad jo Evangelija neprieštarauja raštams ir Pr 17, 10—14, tekstui, nenumatančiam išimties.

Paulius negali pareikšti, kad ta ištara nebegalioja, nes visų žydų yra pripažįstama kaip saistanti. Negalėdamas jos nureikšminti, Paulius priverstas aiškinti kitaip, pasitelkdamas kitus raštų tekstus Pr 15, 6 ir Ps 32, 1—2 Laiško romiečiams tekste 4, 3. Paulius taip pat atkakliai gynė savo apaštalavimo dieviškąją kilmę, nes kai kurie iš apaštalų jį juodino ir menkino jo Evangelijos vertę.

Net ir sutikęs Prisikėlusįjį, netapo nariu grupės tų, kurie gyveno drauge su Jėzumi, girdėjo jo mokymą, regėjo jo stebuklus bei kančią. Štai kodėl jis pabrėžia, kad Viešpats jį pasiuntė ir pašaukė būti tautų apaštalu Rom 1, 5; 1 Kor 1, 1; 2 Kor 1, 1; Gal 1, 1. Todėl ilgoje kalboje apie save patį 2 Kor 10—13 jis mini iš Viešpaties gautus apreiškimus 2 Kor 12, 1—4.

Tai ne retorinis perlenkimas ar pamaldus melas, turintis padidinti jo kaip apaštalo prestižą, bet tiesiog tiesos liudijimas. Kalbėdamas apie save 2 Kor 10—13 Paulius daug mažiau pabrėžia gautus apreiškimus, bet labiau aikštėn kelia apaštalavimo Bažnyčiose vargus, nes per jo trapumą visiškai pasireiškia Dievo galia.

Kitaip tariant, kalbėdamas apie iš Dievo gautus apreiškimus, Paulius siekia ne Bažnyčių žavėjimosi juo, bet nori parodyti, kad autentiško apaštalo požymiai veikiau yra vargai ir kančios.

Šventieji – vilties liudytojai

Todėl jo liudijimas vertas tikėjimo. Gal 2, 7—9 Paulius pabrėžia, jog apsilankymo Jeruzalėje metu Jokūbas, Petras ir Jonas, turintys didelį autoritetą ir įtakingiausi apaštalai, pripažino, kad Dievas paskyrė jį tautų apaštalu.

Džiaukis, nes esi sutryptas garbinti tvarinį; džiaukis, nes jūs išmoksite garbinti Kūrėją Trejybėje! Džiaukis, Nikolajus, puikus stebuklo darbuotojas, džiaukis, Nikolajus, puikus stebuklo darbuotojas, džiaukis, Nikolai, puikus stebuklo darbuotojas! Džiaukis, visų dorybių veidrodis; džiaukis, tvirta visų, kurie ateina pas tave, regėtoja!

Tad Paulius nėra vienintelis, liudijantis savo pašaukimo dieviškąją kilmę, nes ji jau buvo pripažinta tuometinių Bažnyčios autoritetų. Paulius ne tik skelbia savo apaštalavimo ir savo Evangelijos dieviškąją kilmę. Tai, kad jo Evangelija apreikšta, savaime negarantuoja, jog ji perteikiama teisingai ir patikimai.

Kol 4, Galiausiai įvairių Bažnyčių tikintieji kaip Viešpaties įsakymą turėtų priimti ir tiesiogiai su Evangelija nesusijusius drausminius potvarkius 1 Kor 7, 17b; 14, Tiesa, Paulius viskam, ką sako, nepriskiria to paties autoritetingumo, kaip rodo jo kazuistinis įrodinėjimas 1 Kor 7, tačiau atspindėdami bei pateisindami jo Evangeliją Pauliaus globėjo šventasis svorio metimas plg.

Rom 1—11 ir Gal 1—4 tam tikru būdu siūlosi kaip naujas ir autoritetingas pačios Evangelijos aiškinimas. Laiškas žydams Laiško žydams autorius skirtingai nuo Pauliaus, tvirtinusio, kad savo Evangeliją gavo tiesiai iš Kristaus Gal 1, 1. Tačiau esama dviejų šiuo atžvilgiu nepaprastai svarbių tekstų — 1, 1—2, kur autorius sutraukia Dievo apreiškimo žmonėms istoriją bei parodo artimą dieviškojo apreiškimo dviejuose Testamentuose sąsają, ir 2, 1—4, kur jis prisistato kaip priklausantis antrajai krikščionių kartai, kaip tas, kuris Dievo žodį, išganymo žinią gavo ne tiesiai iš Viešpaties Jėzaus, bet per Kristaus liudytojus, mokinius, girdėjusius jį patį.

Šia įstabia įžangine ištara autorius nusako visą Dievo žmogui skirto žodžio istoriją. Apreiškimo ir įkvėpimo temai šis tekstas nepakartojamai svarbus ir vertas rūpestingo paaiškinimo. Iškilmingai pareiškiamas pagrindinis dalykas: Dievas stengiasi užmegzti su žmonėmis asmeninį ryšį. Jis pats rodo iniciatyvą susitikti: Dievas yra kalbėjęs. Pavartotu veiksmažodžiu nenurodomas nei tiesioginis objektas, nei to kalbėjimo turinys.

Tačiau įvardijami santykiu susieti asmenys: Dievas, protėviai, pranašai, Sūnus. Dievo žodis pateikiamas ne kaip tiesos apreiškimas, bet kaip priemonė įsteigti santykį tarp asmenų. Dievo žodžio istorijoje skiriami du pagrindiniai etapai.

Tačiau perskyra rodo epochos, būdo, adresatų ir tarpininkų skirtingumą. Iš pirmo žvilgsnio menkas patikslinimas, tačiau iš tikrųjų radikaliai keičiantis perspektyvą. Senajame Testamente lemiamas Dievo įsikišimas visada nukeliamas į miglotą ateitį.

SVORIO METIMAS - 10 KLAIDŲ, KURIAS TU DARAI!

Čia autorius teigia, kad paskutinė epocha jau yra dabar, nes nauja epocha pradėta Kristaus mirtimi ir prisikėlimu Apd 2, 17; 1 Kor 10, 11; 1 Pt 1, Jn 6, 39; 12, 48 ; ji dar tik artinasi 10, Tačiau jau nuo dabar krikščionys yra galutinių gėrybių, pažadėtų paskutiniesiems laikams, dalininkai 6, 4—5; 12, 22— Dievo santykis su žmonėmis tapo kitokio lygmens: nuo pažadų pereita prie įgyvendinimo, nuo pirmavaizdžio prie įvykdymo. Skirtumas yra kokybinis.

Būdas, kuriuo pateikiamas Dievo žodis, abiejuose išganymo istorijos etapuose nėra toks pats. Tas daugialypumas yra turtas. Dievas nenuilstamai plg. Jer 7, 13 suranda būdų, kaip mus pasiekti: nustatydamas tvarką, žadėdamas, bausdamas maištaujančius, guosdamas kenčiančius, naudodamasis visomis galimomis raiškos formomis, kaip antai gąsdinančiomis teofanijomis, paguodžiančiais regėjimais, trumpomis pranašystėmis ar dideliais istoriniais aprašymais, pranašų pamokslais, giesmėmis ir liturginėmis apeigomis, įstatymais, pasakojimais.

Tačiau daugialypumas yra ir netobulumas plg. Dievas save išreiškia tik iš dalies. Kaip geras pedagogas pradeda nuo lengvai prieinamų paprasčiausių dalykų. Kalba apie paveldą ir žemę, žada išlaisvinti ir išlaisvina savo tautą, duoda jai laikinas institucijas — karališkąją dinastiją, paveldimąją kunigystę. Tačiau visa tai tėra provaizdis.

Šventasis melstis svorio Maldos už sėkmę prekybos klausimais, su kuo kreiptis Liepos 2 d.

Paskutiniame etape Dievo žodis dovanojamas visiškai, galutinai ir tobulai. Po ankstesnes epochas išbarstyti turtai sujungiami ir vainikuojami Kristaus slėpinio vienybe.

Laikotarpių seką atitinka kintanti Dievo žodžio auditorija. Autorius priešais akis galbūt turėjo paties Dievo veiklų buvimą savo šaukliuose. Po pranašų plačiąja prasme, t. Sakinio gale pasirinkta jam įvardyti vieta skirta dėmesiui į jį sutelkti. Kai tik jis paminimas, toliau kalbama vien apie jį 1, 2—4. Jame įvyksta Dievo susitikimas su žmogumi. Kalbėdamas per pranašus, Dievas leidžia save pažinti, tačiau netiesiogiai, per tarpinį asmenį; dabar su Dievo žodžiu susitinkama Sūnuje.

Dievui neužteko kreiptis į mus mūsų kalba; Jėzaus Kristaus asmenyje jis atėjo realiai dalytis mūsų egzistencija ir prabilti ne tik žodžių, bet ir paaukoto gyvenimo bei išlieto kraujo kalba. Globėjo šventasis svorio metimas per angelus paskelbtas žodis turėjo galią ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėtos bausmės, tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, nepaisydami tokio didžio išganymo?

Krikščionys kviečiami skirti girdimam žodžiui kuo didesnį dėmesį. Neužtenka išklausyti žinios, bet būtina ir laikytis jos visa širdimi ir visu gyvenimu. Be rimto Evangelijos laikymosi, rizikuojama praplaukti pro uostą plg. Tas, kas nutolsta nuo Dievo, gali tik pralaimėti ir pražūti. O tas, kas stengiasi išgirstos žinios laikytis, artinasi prie Dievo plg.

Įvesdinęs į temą plg. Savo samprotavimą grindžia angelų ir Viešpaties sugretinimu. Tam netobulam paralelizmui būdingas turtingas turinys. Juo parodomas didelis skirtumas tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Naujojoje Sandoroje siūlomas tikras išganymas. Tad argi galima pateisinti tuos, kurie išganymą atmeta? Jie ne tik neklusnūs, bet ir nedėkingi.

Ne tik atmeta reikalavimą, bet ir užsiveria meilei. Ilga ištara pateikiami trys išganymo požymiai ir parodoma, kaip jis pasieka rašto autorių bei adresatus: Viešpaties skelbimu, pirmųjų mokinių tarnavimu, Dievo liudijimu plg. Pirmas išganymo požymis yra tai, kad jis prasideda Viešpaties skelbimu. Galbūt šitaip subtiliai apeliuojama į Pr 1, laiko kurio reikia norint numesti riebalus. Išganymas yra naujas sukūrimas.

Jo apreikštas išganymas yra Dievo išganomojo darbo viršūnė. Dievas, iš kurio kyla visas apreiškimas ir išganymas plg. Apd 5, 12; Rom 15, 19; 1 Kor 12, 4. Glaustai apibendrinęs visą apreiškimo istoriją 1, 1—2autorius parodo 2, 1—4kad jis ir, vadinasi, jo raštas per ausimis Viešpatį girdėjusių liudytojų tarnystę susijęs su Sūnumi ir su Dievu.

Apreiškimas Jonui Iš šių tekstų galima susidaryti pradinį supratimą to, kaip Apreiškimo Jonui knygoje reiškiasi įkvėptumas. Tačiau jo šaltinis nėra Jėzus Kristus. Kilęs iš Tėvo ir dovanotas Sūnaus Jėzaus Kristaus, todėl — galime sakyti — kuo artimiausiai susijęs su Dievu, apreiškimas yra ir išlieka jo paženklintas. Nuo Dievo lygmens nusileidžiama prie žmogaus lygmens.

Kai Jėzus Kristus kreipiasi į žmones, jis jiems atrodo visiškai patikimas liudytojas, kuris geba kaip Sūnus trejybiniu lygmeniu aprėpti visą Tėvo, iš kurio visa kyla, turinį ir kaip įsikūnijęs Sūnus tinkamai perteikti tai žmonėms. Taip apreiškimas sueina į sąlytį su Jonu. Jonas savo ruožtu gautą apreiškimą išreiškia savo žinia Bažnyčioms, ir šiuo atžvilgiu apreiškimas tampa rašytiniu tekstu. Tekstui pradžią davęs sąlytis su Tėvu ir įsikūnijusiu Sūnumi išlieka ir toliau virsdamas nuolatine savybe.

Kai paskutiniu savo tapsmo žingsniu užrašytas apreiškimas skelbiamas liturginiame susirinkime, jis įgyja pranašystės formą. Savo teksto pirmoje 1, 4—3, 22 ir antroje 4, 1—22, 5 dalyje Apreiškimo Jonui knygos autorius, tapatinantis save su Jonu, įdomiai aiškina apreiškimo, kylančio iš Tėvo ir per Jėzų Kristų galop pasiekiančio jį patį, dinamiką: ypatingu būdu įsikiša Šventoji Dvasia, kuri perkeisdama Joną atnaujina jo sąlytį su Jėzumi Kristumi taip, kad jis jį geriau pažintų.

Tai vyksta pirmoje knygos dalyje 1, 10 ir susiję su visa dalimi. Dvasios pagavos turėjimas viduje perkeičia Joną, būtent įgalina, nebūtinai globėjo šventasis svorio metimas ekstazės lygmenį, suvokti ir paaiškinti sudėtingus simbolinius ženklus, kurie jam netrukus parodomi. Jonas naujaip egzistenciškai pažintiniu bei emociniu matmeniu patiria prisikėlusį Jėzų Kristų, iš kurio gauna užduotį — pasiųsti septynioms Bažnyčioms rašytinę žinią plg.

Dvasios nauju palytėjimu, kaip ir pirmuoju, siekiama Joną pakeisti viduje. Pirma to įsikiša Jėzus Kristus, jis liepia Jonui iš žemės užžengti į dangų. Dvasios antros pagavos galia Jonas tampa gebantis suvokti Dievo per Jėzų Kristų duodamus ženklus bei teisingai juos užrašyti.

Toks atnaujinantis sąlytis su Dvasia vėliau primenamas keliose vietose, itin reikšmingose ryšiui su Jėzumi Kristumi. Tačiau kaip rutuliojasi tas vis didesnis supratimas Dvasioje? Įdomią užuominą šiuo atžvilgiu aptinkame 10, 9— Angelas, iškilminga Kristaus apraiška plg. Tačiau susižavėjimas gautuoju žodžiu paskui turi užleisti vietą skausmingoms pastangoms jį įsisavinti. Dievo žodis turi nusileisti iš dieviškojo lygmens į žmogiškojo komunikavimo lygmenį jį sunkiai viduje apdorojant, o tam prireiks Jono proto, jausmų ir literatūrinių gebėjimų.

Po tokio įtempto etapo Jonas galės skelbti Dievo žodį, kuris ne žaliavos būklės, bet didelių pastangų pareikalavusiu darbu tapęs ir žmogaus žodžiu.

Remdamasis įvairiais Pakartoto Įstatymo tekstais plg. Įst 4, 2; 13, 1; 29, 19 Apreiškimo Jonui knygos autorius akcentuoja jos radikalumą: dabar baigta knyga išsiskiria Dievui būdingu atbaigtumu, joje nieko nevalia nei pridėti, nei atimti. Nuolatinis ryšys su Jėzumi Kristumi per Dvasią jos atsiradimo metu įspaudė knygos žiniai savą šventumą: galima sakyti, kad joje išlieka kai kas iš Jėzaus Kristaus bei jo Dvasios ir taip įgalina tekstą atlikti pranašystės, įžengiančios į gyvenimą bei gebančios jį pakeisti, vaidmenį.

Iš mūsų apžvalgos ryškėja Apreiškimo Jonui knygos kai kurios pamatinės ypatybės. Jėzus Kristus savo ruožtu duoda jį Jonui, turinį įvilkdamas į simbolius ženklus, kuriuos suvokti Jonui pavyksta padedamam aiškinančio angelo. Šis pradinis ir tiesioginis sąlytis su Dievo lygmeniu vėliau visoje knygoje, ir pirmoje, ir antroje dalyje, aktyvuojamas ypatingu ir artimu veikimu Dvasios, kuri atnaujina bei viduje išskleidžia Joną ir nuolatiniais kokybiniais šuoliais veda jį į geresnį Jėzaus Kristaus pažinimą.

Apreiškimo turinys iš dieviškojo lygmens, kur gimsta bei rutuliojasi, savaime pereina į žmogiškąjį lygmenį, kur jo klausomasi. Perėjimas, Dievo žodį padarantis ir žmogaus žodžiu, reikalauja iš Jono po džiaugsmo pliūpsnio pirmąkart susidūrus su žodžiu sunkiai padirbėti, kad žinią nuleistų iki žmogaus lygmens bei padarytų ją jam suprantamą.

Šitaip pereinant į kitą lygmenį pradinė savybė neprarandama: visame globėjo šventasis svorio metimas, dabar galutinai parašytame ir tapusiame knyga, išlieka šventumo matmuo, susiliečiantis su Dievo lygmeniu. Toks šventumas, viena vertus, daro tekstą absoliučiai nekeistiną, be galimybės ką nors pridėti ar atimti, ir, kita vertus, aktyvuoja jame pranašystės jėgą, dėl kurios jis tampa tinkamas esmingai pakeisti gyvenimą.

Tas sudėtingas savybių pluoštas, visada laikytinas vieninga visuma, leidžia suvokti, kaip Apreiškimo knygos autorius suvokia ir supranta elementus to, ką šiandien vadiname įkvėpimu: tai — nuolatinis Dievo Tėvo dalyvavimas; nuolatinis, ypač turtingas bei artikuliuotas, Jėzaus Kristaus dalyvavimas; irgi nuolatinis Dvasios dalyvavimas; aiškinančiojo angelo dalyvavimas; taip pat savitas Jono dalyvavimas teksto sąlyčio su žmogumi lygmeniu.

Galiausiai šiam tekstui, su žmogumi susilietusiam Dievo žodžiui, pavyksta ne tik suprantamai perteikti savo apšviečiantį turinį, bet ir jį išspinduliuoti į gyvenimą.

Tekstas tampa įkvėptas ir įkvepiantis. Įspūdinga yra tai, kad ši paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje tiek daug nuorodų į Senąjį Testamentą, kad ji net atrodo kaip pastarojo santrauka, tiksliausiai bei labiausiai išplėtotai liudija savo kilmę iš Dievo bei savo įkvėptumą. Sąlytis su Kristumi atskleidžia naują matmenį: Senasis Testamentas įkvėptas ir įkvepiantis ir kristologiniu globėjo šventasis svorio metimas. Užbaigdami dalį apie Biblijos knygų kilmę iš Dievo ir šitaip išryškinę įkvėpimo sąvoką apibendrinsime tai, kas paaiškėjo apie Dievo ir žmogiškojo autoriaus ryšį, ir ypač išryškinsime, kad Naujojo Testamento raštuose pripažįstamas Senojo Testamento įkvėptumas ir jis skaitomas kristologiškai.

Biblijos teminė rodyklė

Kita vertus, plačiau atversime perspektyvą ir pamėginsime ligi šiol gautus rezultatus papildyti. Sinchroninį aptarimą lydi trumpa diachroninė Biblijos raštų literatūrinio atsiradimo apžvalga. Pavienių raštų studijavimą privalu papildyti žvilgsniu į visų raštų, įtrauktų į kanoną, visumą.

Šiam paskutiniam aspektui aptarti bus skirtos dvi dalys: bus pateikta keletas pastabų apie vieną abiejų Testamentų kanoną, o paskui apžvelgta biblinių knygų kanono susidarymo bei jų priėmimo Izraelyje ir Bažnyčioje istorija. Siekėme keliose Biblijos knygose įvardyti nuorodas į ryšį tarp jų autorių ir Dievo taip parodydami, kaip jose liudijama jų kilmė iš Dievo. Dabar, glaustai apibendrinę tai, kas aptarta, pabrėšime kai kuriuos įkvėpimo bruožus ir užbaigsime išdėstydami, kaip teisingai priimti įkvėptąsias knygas.

Penkiaknygėje Mozė vaizduojamas kaip asmuo, Dievo paskirtas vieninteliu jo apreiškimo tarpininku. Toje Rašto dalyje aptinkame išskirtinę ištarą, kad Dievas pats parašė ir Mozei patikėjo dešimties įsakymų tekstą Iš 31, 18šitaip paliudijama tiesioginė šio rašto kilmė iš Dievo. Po to Mozei pavedama užrašyti kitus Dievo žodžius Iš 34, 27 ; dėl to jis galiausiai tampa Viešpaties tarpininku visos Toros atžvilgiu plg. Įst 31, 9. Pranašų knygose savo ruožtu esama įvairių formulių išreikšti tam, kad Dievas taria savo žodį įkvėptiesiems tarpininkams, turintiems perteikti jį tautai.

Ir Penkiaknygėje, ir Pranašų knygose Dievo išrinkti tarpininkai Dievo žodį gauna tiesiogiai, o štai Psalmių ir Išminties knygų atveju padėtis yra kitokia. Psalmėse maldininkas Dievo balsą išgirsta pirmiausia per didžiuosius sukūrimo bei Izraelio išganymo istorijos įvykius, tačiau sykiu ir per ypatingas asmenines patirtis.

Panašiai Išminties knygose Dievo baimės įkvėptas meditacinis Įstatymo ir pranašų studijavimas įvairius pamokymus paverčia dieviškosios išminties mokymu. Naujajame Testamente Jėzaus asmuo, jo veikla ir kelias yra dieviškojo apreiškimo viršūnė. Anot visų Naujojo Testamento autorių bei raštų, bet kuris ryšys su Dievu priklauso nuo ryšio su Jėzumi. Sinoptinėse evangelijose jų dieviškoji kilmė patvirtinama Jėzaus bei apreiškiamojo darbo vaizdavimu.

Tai yra bendra visoms keturioms evangelijoms, tačiau ne be savitų ypatybių. Matas ir Morkus tapatinasi globėjo šventasis svorio metimas Jėzaus asmeniu bei darbais, pasakomąja forma perteikia jo veiklą, kančią ir prisikėlimą kaip didžiausią patvirtinimą to, kad visi jo žodžiai bei visos ištaros apie savo tapatybę yra dieviškos kilmės.

Lukas savo evangelijos prologe aiškina, kad jo pasakojimas remiasi regėjusiais liudytojais ir žodžio tarnais. Galiausiai Jonas tvirtina savo akimis regėjęs Jėzaus darbus nuo pradžių ir, pamokytas Šventosios Dvasios ir įtikėjęs Jėzaus dieviškąja sūnyste, liudija jo apreiškiamąjį darbą.

Kituose Naujojo Testamento raštuose jų kilmė iš Jėzaus ir Dievo liudijama dar kitais būdais. Artima savo abiejų kūrinių sąsaja plg. Apd 1, 1—2 Lukas duoda suprasti, kad Apaštalų darbuose jis pasakoja apie savo akimis mačiusiųjų ir žodžio tarnų plg.

Paulius liudija apreiškimą apie Sūnų gavęs iš Dievo Tėvo Gal 1, 15—16 bei matęs prisikėlusį Viešpatį 1 Kor 9, 1; 15, 8 ir taip patvirtina savo Evangelijos dieviškąją kilmę. Laiško žydams autorius savąjį Dievo apreikšto išganymo pažinimą grindžia Viešpaties skelbimą girdėjusiais liudytojais. Galop Globėjo šventasis svorio metimas Jonui autorius tiksliai ir diferencijuotai aprašo, kaip gavo apreiškimą, kuris jo knygoje pateikiamas kaip galutinis ir neliečiamas, — iš Dievo Tėvo per Jėzų Kristų ženklais, suprastais padedant aiškinančiam angelui.

Tad bibliniuose raštuose aptinkamas platus jų kilmės iš Dievo liudijimų spektras. Galime kalbėti apie turtingą Dievo ir žmogiškojo autoriaus ryšio fenomenologiją. Senajame Testamente tas ryšys su Dievu reiškiasi įvairiais būdais. Naujajame Testamente, priešingai, ryšiui su Dievu visada tarpininkauja Dievo Sūnus, Viešpats Jėzus Kristus, per kurį Viešpats ištarė savo paskutinį bei galutinį žodį plg.

Jau įžangoje užsiminėme apie sunkumus aiškiai atskirti apreiškimą ir įkvėpimą, turinio perteikimą ir dieviškąją paspirtį rašant.

Stačiatikių malda už sėkmę

Pamatinis dalykas yra dieviškoji žinia ir tikėjimo kupinas turinio, kurio užrašymą lydi dieviškoji paspirtis, priėmimas. Visiškai išskirtinis yra paties Dievo užrašytų bei Mozei patikėtų dešimties įsakymų Iš 31, 18 atvejis, ypatingas yra ir Apreiškimas Jonui, kuriame išsamiai aprašytas dieviškosios žinios įraštinimo procesas.

Remdamiesi šiuo glaustu apibendrinimu, dabar trumpai nurodysime kelis įkvėpimui būdingus bruožus, galinčius padėti patikslinti biblinių knygų įkvėpimo sąvoką. Apžvelgdami ženklus, liudijančius įvairių raštų kilmę iš Dievo, konstatavome, jog pamatinis dalykas Senajame Testamente yra gyvas ryšys su Dievu, o Naujajame Testamente — ryšys su Dievu per jo Sūnų Jėzų. Tas ryšys reiškiasi įvairiais pavidalais. Senojo Testamento atveju atminkime Penkiaknygėje aprašytą Mozės išskirtinio santykio su Dievu formą, pranašų formulėmis išreiškiamą formą, psalmes grindžiančią Dievo patyrimo formą, išminties knygoms būdingą Dievo baimės formą.

Būtent toks gyvas ryšys įgalina autorius gauti ir pažinti tai, ką jie perteikia savo žodžiais bei raštuose. Naujajame Testamente asmeninis ryšys su Jėzumi reiškiasi mokinystės, kurios branduolys yra tikėjimas į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų plg.

Mk 1, 1; Jn 20, 31pavidalu. Ryšys su Jėzumi gali būti netarpiškas Jono evangelija; Paulius ar per tarpininkus Luko evangelija; Laiškas žydams. Toks ryšys, esmingai svarbus Dievo žodžio perteikimui, ypač išplėtotai bei turtingai išreikštas Jono evangelijoje: autorius regėjo Tėvo viengimio Sūnaus šlovę 1, 14 ; savo akimis matė Jėzaus kelią 19, 35; 21, 24 ; liudija pamokytas Tiesos Dvasios 15, 26— Čia taip pat išryškėja Naujojo Testamento įkvėptiesiems autoriams būdingas ryšio su Dievu trejybinis pobūdis.

Remiantis tuo, ką liudija bibliniai raštai, globėjo šventasis svorio metimas išnyra kaip ypatingas ryšys su Dievu ar su Jėzumi — ryšys, per kurį Dievas leidžia žmogiškajam autoriui pasakyti — tarpininkaujant Dvasiai — tai, ką pats nori perduoti žmonėms. Šitaip patvirtinama tai, kas sakoma Dei Verbum 11 : knygos parašytos Šventosios Dvasios globėjo šventasis svorio metimas jų autorius yra Dievas, nes jis išsirinko kelis žmones, veikė juose ir per juos; kita vertus, tie žmonės rašė kaip tikri autoriai.

Studijuodami pastebėjome ir papildomų požymių: 1 esmingai svarbi yra asmeninio ryšio su Dievu dovana besąlyginis tikėjimas į Dievą, Dievo baimė, tikėjimas į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų ; 2 turėdamas tokį ryšį, autorius atsiveria įvairiems būdams, kuriais Dievas apsireiškia kūrinija, istorija, Jėzaus iš Nazareto artumas ; 3 Dievo apreiškimo, kurio viršūnė yra Sūnaus Jėzaus atsiuntimas, tvarkoje ir ryšys su Dievu, ir apreiškimo būdas gali būti įvairūs, nelygu apreiškimo stadija ir aplinkybės.

Iš to galima daryti išvadą, kad Biblijos knygų visų autorių atžvilgiu įkvėpimas yra analogiškai toks pat kaip nurodyta Dei Verbum, 11tačiau dėl dieviškojo apreiškimo tvarkos įvairus.

Ką valgo vienuoliai? Visas meniu. Geriausias būdas numesti svorio

Studijuodami biblinių raštų įkvėptumą, matėme nenuilstamą Dievo rūpestingumą kreiptis į savo tautą bei taip pat neišleidome iš akių Dvasios, kuria šios knygos parašytos. Dievo palankumą turėtų atitikti didelis dėkingumas, pasireiškiantis gyvu suinteresuotumu labai įdėmiai išgirsti ir suprasti tai, ką nori pasakyti Dievas. Dvasia nori, kad tos knygos būtų skaitomos ta pačia Dvasia, kuria buvo parašytos.

Naujojo Testamento knygas parašė tikri Jėzaus mokiniai, stipriai sujaudinti tikėjimo į jų Viešpatį. Tos knygos nori būti išgirstos tikrų Jėzaus mokinių plg. Mt 28, 19kupinų gyvo tikėjimo į jį plg. Jn 20, Ir drauge su prisikėlusiu Jėzumi, anot jo mokymo mokiniams plg. Lk 24, 25— Atsižvelgti į įkvėpimą taip pat esmingai būtina studijuojant biblinius raštus moksliškai — ne neutraliai, bet vadovaujantis tikrai teologiniu požiūriu.

1. Svorio netekimas 100 svarų per 6 mėnesius
2. Šventos žemės svorio netekimas - Svorio netekimas panašus į adderall
3. Šventasis melstis dėl svorio.
4. Kaip žindančios mamos gali numesti svorį
5. Šventos žemės svorio netekimas nakties pergyvenimu Asyžiaus gatvėse m.
6. Šventojo Rašto įkvėptumas ir tiesa. POPIEŽIŠKOJI BIBLIJOS KOMISIJA | svajukodramblione.lt
7. Anot Bažnyčios tikėjimo, visi šie raštai įkvėpti, jų autorius yra Dievas, juos sukurti pasirinkęs žmones.
8. Maldos žodžių aiškinimas Ši malda reikalauja dangaus angelų pagalbos.

Šiuolaikiniai egzegetiniai metodai negali pakeisti tikėjimo, tačiau, taikomi tikėjimo kontekste, jie gali būti labai naudingi teologiniam tekstų supratimui.

Naujojo Testamento raštai liudija Senojo Testamento įkvėptumą ir aiškina jį kristologiškai Studijuodami Naujojo Testamento raštus, nuolat konstatavome, kad jie remiasi žydų tradicijos šventaisiais raštais. Čia pateiksime kelis pavyzdžius, kuriuose išryškėja ryšys su Senojo Testamento tekstais, ir pakomentuosime dvi Naujojo Testamento ištraukas, kuriose ne tik cituojamas Senasis Testamentas, bet ir aiškiai kalbama apie jo įkvėptumą.

Vaizduodamas tai, kas nutiko Jėzui, jis senovės pažadų išsipildymą interpretuoja kristologiškai. Luko evangelijoje priduriama, kad toks aiškinimas kyla iš paties Jėzaus, savo tarnystę apibūdinusio Izaijo žodžiais Lk 4, 18—19 ar pranašų Elijo ir Eliziejaus personažais Lk 4, 25—27 ; su visu autoritetingumu, kylančiu iš jo prisikėlimo, Jėzus parodo, kad apie jį, jo kančią bei šlovę kalbama visame Rašte Lk 24, 25— Jono evangelijoje pats Jėzus patvirtina, kad apie jį liudija Raštai; jis tai sako savo pašnekovams, kurie tyrinėja Raštus manydami rasti juose amžinąjį gyvenimą Jn 5, Paulius, kaip jau gausiai parodyta, nesvyruodamas pripažįsta Raštų autoritetą, liudija jų dieviškąją kilmę ir laiko juos Evangelijos pranašystėmis.

Šiuose dviejuose laiškuose 2 Tim ir 2 Pt aptinkame vienintelius aiškius Senojo Testamento raštų įkvėptumo liudijimus. Senojo Testamento šventieji raštai, skaitomi tikėjimo į Jėzų Kristų dvasia, buvo Timotiejaus religinio ugdymo pagrindas plg.

Apd 16, 1—3; 2 Tim 1, 5 ir prisidėjo prie jo tikėjimo į Kristų stiprinimo. Kalba apie visas pranašystes Rašte bei sako, kad visos jos yra Šventosios Dvasios veikimo pranašuose vaisius. Tai tas globėjo šventasis svorio metimas Dievas, kurio balsą Petras girdėjo ant Atsimainymo kalno ir kuris kalbėjo per pranašus. Iš to paties Dievo per tokį dvejopą tarpininkavimą ateina apaštalų žinia apie Globėjo šventasis svorio metimas. Paulius iš pradžių mini savo mokymą bei pavyzdingą gyvenimą 2 Tim 3, 10—11o paskui — Raštų vaidmenį 3, 16— Petras pirmiau įvardija save kaip savo akimis mačiusį bei savo ausimis girdėjusį atsimainymo liudytoją 2 Pt 1, 16—18po to nurodo kitus senovės pranašus 1, 19— Abiejuose tekstuose parodoma, kad tiesioginis įkvėptųjų Raštų Senojo Testamento skaitymo ir aiškinimo kontekstas yra apaštalų liudijimas.

Iš to išplaukia, jog ir šis liudijimas laikytinas įkvėptu. Biblinių raštų literatūrinio atsiradimo procesas ir įkvėpimas Trumpa diachroninė biblinių raštų numesti svorio po to kai išjungiate cymbalta atsiradimo apžvalga rodo, kad Raštų kanonas istorijos raidoje susidarė laipsniškai, etapas po etapo.

Senojo Testamento atžvilgiu tuos etapus galima schematizuoti taip: — sakytinių tradicijų, pranašų žodžių, normų rinkinių įraštinimas; — rašytinių tradicijų, kurios pamažu įgyja autoritetingumo ir yra pripažįstamos kaip dieviškųjų apreiškimų išraiška, rinkinių sudarymas; Toros atvejis; — įvairių rinkinių sujungimas: Tora, Pranašai, Išminties raštai.

Kita vertus, seniausios tradicijos buvo nuolatinio perskaitymo iš naujo ir gausių naujų aiškinimų objektas. Tas pats reiškinys pastebimas ir tam tikrose raštų grupėse: pavyzdžiui, Toroje naujesni įstatymų rinkiniai liudija, kad įstatymai iki tremties plėtoti ir naujaip aiškinti; Izaijo knygoje aptinkame vėlesnės plėtotės ir literatūrinių pastangų suvienodinti pėdsakų.

Gamtos globojimas yra antrasis bruožas šv. Pranciškaus santykiuose su pasauliu. Antrasis R. Gilus žmogaus sargiškumo pajautimas padarė, kad ir artimas, kurį Kristus liepė mums mylėti, šv.

Pranciškui buvo ne tik kiekvienas žmogus, bet ir kiekvienas kitas Viešpaties padarėlis. Savo broliais bei seserimis šventasis vadino saulę ir žemę, mėnulį ir žvaigždes, vėją ir debesis, fazaną, vyturiuką ir žiogą. Vaišnora Sudiev, Alverna! Sudiev, tu angelų kalne!

Sudiev, broli sakale, kuris mane rytais pažadindavai savo rykavimu. Dėkui šventos žemės svorio netekimas už rūpestį manimi! Sudiev ir tu, didžioji uola, ant kurios aš meldžiausi. Jau nebegrįšiu jūsų aplankyti" Fioretti. Meilė kiekvienam padarui yra trečiasis bruožas, kuriuo reiškėsi gamtos pergyvenimas šv.

Pranciškaus sieloje. Šis tad įvairialypis pergyvenimas kaip tik ir randa atgarsio dabartinio žmogaus sieloje. Daugelis šv. Pranciškaus gyvenimo bruožų išsprūdo mūsų laikams iš akių: nuostabiai skaistus jo santykis su moterimi, jo panieka pinigui, pastovios buveinės vengimas, elgetavimo prasmė, pagarba dvasiškiams, rūpestis Dievo Namais. Šventos žemės svorio netekimas ir šiandien tebežavi pasaulį, kaip globėjo šventasis svorio metimas yra žavėjusi prieš septynis šimtus metų.

Pranciškus yra laikomas poetu, išreiškusiu savo kūriniuose renesansinį gamtos jausmą ir Provanso kalnelių grožį. Mūsų dienų akimis žiūrint, šv.

Jis atėjo, šis rudasis lakštingalų brolis, ir gyveno kaip pavasaris, žeme stebėdamasis, gėrėdamasis ir džiaugdamasis" R. Todėl yra visai suprantama, kodėl dabarties žmogus žavisi šiuo gamtos mylėtoju. Pranciškus atsistoja prieš jo sielą kaip pasaulio puoselėtojas ir jo globėjas. Sutechnintiems mūsų laikams jis šventos žemės svorio netekimas tarsi tolima šventos žemės svorio netekimas liekana, primenanti mums šiltą žmogaus artimumą gamtai. Jis jaučia, kad istoriniame savo kelyje yra su šiuo pirmykščiu paskyrimu prasilenkęs, jį iškreipęs ir, užuot gamtą savo apvaldymu laisvinęs ir vadavęs, jis savo technika ją tik dar labiau yra sukaustęs ir pažeminęs.

Todėl jis ilgisi kitokio gamtos pergyvenimo bei valdymo ir savaime kreipia savo akis į kiekvieną, kuris jam šį naują kelią rodo. Pijus XI įspėja mus nepervertinti šio žavėjimosi, nes jis atskleidžiąs ne tiek tikrąjį šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimą, kiek paties šiandieninio žmogau s gamtos ilgesį.

BENDROJI ĮŽANGA

Jo pastanga buvo vesti žmones į Evangelijos šventumą bei į Kryžiaus meilę. Ja m buvo visiškai svetimas dalykas padaryti juos mylėtojais bei bičiuliais gėlių ir paukščių, žuvų ir kiškelių" 3. Pranciškaus gyvenimo bei veikimo centras, bet Kristaus Evangelija ir Jo Kryžius. Gamta tarnavo jam tik laiptais, kuriais jis žengė į Dievo Karalystę. Palikti tad Asyžiaus Neturtėlį ant šių laiptų, o nematyti jo, gyvenančio Dievu ir Dievuje, reiškia iškreipti jo vaizdą. Tokias pastangas pop. Pranciškaus gerbėjams gali duoti žavėjimasis tokiu suskaldytu ir todėl klaidingu Pranciškumi" nr.