Ej johnson svorio netekimas wendy williams, Uploaded by

Nuo to priklausė jos disertacija. Galbūt jis yra gyvas!

Tačiau kaip tik todėl, kad autobiografija - ypač auto­ biografija, kurią ketinama publikuoti - yra taip stipriai įpareigojusi individualiam savimonės būdui, ji gali ma­ žiau atskleisti tuos savęs patyrimo aspektus, kuriems arba mažiau įsipareigojama, arba kurie negali būti aiš­ kiai suvokti, nei tai padaro grožinė literatūra, poezija, vizualieji menai ir muzika ar netgi nesąmoningai auto­ biografiniai religinės, filosofinės ar mokslinės minties, teisinių diskusijų ir politinės retorikos klodai.

Tekstas yra adresuotas auditorijai, arba bent jau jai pasiekiamas, todėl jis numato socialumo formą, požiūrį į žmonių grupę bei socialinių santykių praktiką, o to negalima visiškai atskirti nuo teksto autoriaus savimo­ nės. Literatūros specialistui gali būti leidžiama gyventi iliuzija, jog tekstai gimdo tekstus, o civilizacijų analitikui tekstualumas iš dalies yra socialumo patyrimo konstruk­ cija.

Socialumo istorija bendrais bruožais gali būti apibū­ d i n u kaip pagrindiniu socialinio gyvenimo savybių ir pamatiniu socialiniu santykių tipų bei jų kultūrinių pras­ mių pokyčių rekonstrukcija.

• Padidinti riebalų deginimą natūraliai
• Ar naudinga aiškinti vaikams apie rases ir odos spalvą?
• Ar galite atsikratyti svorio atkovotoju
• Mėnulio banerjee svorio netekimas
• Kaip aš galiu numesti svorio greičiau

Arba - siauriau - ją galima suprasti kaip tų savanoriškų suaugusių žmonių socia­ linių santykių tipų, iš kurių tikimasi tam tikro sponta- niškumo, intymumo ar pagarbos, abipusio malonumo bei atsivėrimo ar bent jau d a u g u m o s jųstruktūrų, kultūrinių prasmių ir psichologinės patirties pokyčių rekonstrukciją.

Kai bet koks socialinis santykis įgyja tam tikrą šių savybių kiekį, jis priklauso socialumo istorijai siaurąja prasme. Ta­ čiau angliškas ar prancūziškas socialumas visiškai nepa­ našus į rusišką socialumą.

Socialumo žemėlapiai - čia nagrinėjami arba implicitiškai nurodomi tik tiek, kiek jie susiję su autobiografų savi­ mone - yra socioemocinio patyrimo teritorijos, jos ribų, tikrosios bei įsivaizduojamos sąveikos su reikšmingais dalyviais savybių ir bendruomenių, apie kurių autorius čia kalbama, pavojaus taškų aprašymai.

Tikslių socio­ kultūrinių ir psichokultūrinių socialumo žemėlapių sudarymas turėtų nurodyti svarbiausias individo, bend­ ruomenės arba civilizacijos konkrečioje jos istorinės tra­ jektorijos fazėje socialinio gyvenimo organizavimo varo­ mąsias jėgas, esmines metaforas, pagrindines tonacijas ir fundamentalias kategorijas. Skirtingos grupės visuomenėje, o juo labiau civilizacijoje, turi skirtingas istorijas, kurias, ga­ limas dalykas, įmanoma aprašyti tik skirtingų tonacijų kalbomis.

Idėjų apie socialumą istorija skiriasi n u o socialumo patyrimo istorijos, socialiai pri­ pažįstamiems socialumo ritualams sudarant tiltą tarp idėjų ir patyrimų - kartais tokį silpną ir suirusį arba tiek apkrautą kelių mokesčių postais bei muitinės agentū­ romis, jog jis tampa kliūtimi komunikacijai. Be to, egzis­ tuoja skirtingos patyrimo sritys, objektyvus įvykių pa­ saulis, vidinis nuotaikų, emocingumo, svajonių ir baimių pasaulis. Tačiau simboliniam analitikui didžiausią socia­ lumo reikšmę sudaro tai, kad socialumo patyrimai gali būti interpretuojami kaip sąsajų su tuo, ką individai ga­ lėtų tik miglotai nujausti esant pačia egzistencija, giles­ nių formų simboliai.

Civilizacijos, be kita ko, yra susijusių individualių eg­ zistencijos formų rinkiniai. Kiekviena nauja individua­ lios ej johnson svorio netekimas wendy williams forma, jeigu ji tampa matoma, jeigu išreiškia ar nustato tam tikrą rezonansą arba jungtį su tos civilizacijos tradicijos pagrindiniais elementais ir jei­ gu išlaiko kritinio vėlesnių kartų įvertinimo išbandymus, praturtina ir išplečia civilizacijos, kurioje ji atsirado, prasmę.

Individualios egzistencijos savo formą daugiau­ sia įgyja iš civilizacinių kontūrų įskaitant ir svetimuskuriuose jos patiriamos, tačiau civilizacijos savo kontū­ rus įgyja ir nuolatos įgyja arba keičia iš formų, į kurias individai organizuoja savo patirtį. Jei egzistuotų pakankamas reikšmingų autobiografijų skaičius ir jų pasiskirstymas, visa apimanti vienos ar kitos civilizacijos forma arba formų šeima galbūt galėtų būti rekonstruota vien tik iš autobiografinio palikimo civilizacinės-analitinės studijos.

Tai lieka ateities užduo­ timi tiek autobiografijų rašymo, tiek jų lyginamosios ci­ vilizacinės perspektyvos tyrinėjimo plėtrai. Net ir daug mažesniu mastu autobiografijos teikia patikimiausią le­ miamų žmogiško civilizacijų patyrimo pokyčių matą. Ka­ dangi empirinių duomenų, kaip fenomenų pasaulio pa­ vyzdžių, rinkimo procesas yra begalinis, pagrindiniai jų organizavimo struktūriniai principai gali būti identifi­ kuojami netgi iš fragmentinių duomenų su sąlyga, jog šie duomenys nepaprastai svarbūs tiek a iškeltai analitinei problemai, tiek ir b tiriamoje socioistorinėje aplinkoje.

Struktūrų bei sričių, aplink kurias sukasi individuali savimonė, raktas paprastai pateikiamas autobiografinių rašinių pradžioje ir pabaigoje arba kur nors netoliese.

Norint suprasti, kas sieja pradžią su pabaiga, privalu perskaityti viską. Tačiau svarbiausia nuodugniai ištirti pradžios ir pabaigos - asmeninių prasmių ribų siste­ ej johnson svorio netekimas wendy williams - struktūras bei emocines tonacijas.

Autobiografijos pradžia atskleidžia prielaidas apie tai, kas privalėjo egzistuoti arba įvyktikol individo gyvenimui atsirado galimybė pradėti keistis į prasmingų istoriją. Auto­ biografijos pabaiga kaip užbaigtas tekstas nors galbūt vėlesnėse autobiografijose jis bus peržiūrėtas rodo ki­ tiems, į ką transformavo individą jo gyvenimo mechanizmas, ką jo gyvenimas jam reiškia tada, kai jis yra pasirengęs jį palikti.

Abelard'as, rašydamas Jo nelaimių istoriją dviem de­ šimtmečiais vėliau už Guibert'ą, pradeda n u o noro pa­ guosti bičiulį: Kartais pavyzdys geriau už pamokymą pažadina ar nuramina žmogiškas aistras; todėl aš siūlausi papildyti tau asmeniškai išsakytus paguodos žodžius mano paties nelaimių istorija, ti­ kėdamasis taip suteikti tau paramą, kai manęs nėra šalia.

Abelard'o dėka pradinis taškas tam­ pa sekuliarus ir sąmoningas: prieš individo gyvenimui įgyjant prasmę privalo egzistuoti jo individualus tikslas pasaulyje bei jo individuali vieta gamtoje, tad prioritetų hierarchijoje tikslas yra pirmiau už gamtą.

Individas pri­ valo parodyti savo paties sąmoningumą prieš tai, kai jo gyvenimas gali įgyti apčiuopiamą prasmę. Tik išgyvenus šią krizę t a m p a m a visiškai suau­ gusiu.

Pabaigoje Abelard'as, mokydamas paklusnumo Dievui, pats kaip niekada įsakmus. Jis skelbia, jis aiškina, ko Absoliutas reikalauja iš kiekvieno: Tegu mus padrąsina šie įrodymai ir pavyzdžiai, ir pakelkim mū­ sų skriaudas juo džiaugsmingiau, juo labiau žinome jas esant nepelnytas.

Neabejokime, jog jei jos ir neprisidės prie mūsų dory­ bių, tai bent pasitarnaus mūsų nuodėmių atpirkimui. Ir kadangi viskas sutvarkyta pagal dievišką tvarką, kiekvienas tikintysis, atė­ jus išmėginimų metui, privalo semtis paguodos bent jau iš žinojimo, jog Dievo begalinis gerumas neleidžia nieko, kas neatitiktų jo plano, ir viską, kas tik blogai pradėta, jis pats atveda į geriausią pabaigą. Antroje pusėje vėl ginama vi­ duramžiška schema, ir svarbiausias tampa tik Dievas - arba greičiau paklusnumas Dievui.

Draugas, kurį Abe- lard'as nori paguosti, gotikos žmogui išlieka bevardis, galbūt poetinė abstrakcija iš rafinuotos meilės mitolo­ gijos. Heloise, realus Abelard'o laimės bei kančių šalti­ nis, turi atsitiktinai sužinoti apie jo autobiografiją iš kitų.

Tarp autobiografių artimiausia moteriškajam Abelar­ d'o antrininkui greičiausiai yra Margery Kempe, penkio­ liktojo amžiaus anglė, kilusi iš antreprenerių klasės. Todėl tam tikromis su somatika susijusiomis progomis piktosios dvasios gyvai primena jai apie jos nuodėmingumą: O kai sunegaluodavo ar susirgdavo, jos galvoje skambėdavo Šėtono žodžiai, jog ji būsianti prakeikta, nes negavusi išrišimo už šį prasižengimą. Tačiau tęsdama šias piligrimystes ji toli gražu nuolankiai nepaklūsta savųjų dvasinių vado­ vų pamokymams kaip turėtų daryti dora krikščionėtad sugrįžusi turi gerokai pasistengti, kad įtikintų juos priimti ją atgal į savo avidę.

Tu gavai leidimą nuvežti savo dukterį prie jūros; tu neprašei leidimo vykti toliau. Nė vienas tavo draugas nežinojo apie tavo ketinimus; todėl manau, kad tu nerasi čia draugų, kai sugrįši! Jis prisakė jai piktų žodžių už tai, kad ji [ Todėl jis dar labiau supyko ant jos, tačiau mūsų Viešpats padėjo jai išlaikyti tokią pačią stiprią meilę jam ir vėliau kitiems draugams, kokią ji jautė anksčiau, garbė Dievui.

Jos arba jos kunigo interpretacijoje Margery Kempe yra tik ginčo tarp Dievo ir Šėtono objektas. Tarp Katalikų Bažnyčios šventųjų tokių valingų moterų būta jau nuo tryliktojo amžiaus.

Ta­ čiau mintimi, jog žmogaus gyvenimas turi vidinę raidą ir ši raida prasideda tik nuo nuodėmės suvokimo bei pasirengimo priimti Dievo bausmę, Margery Kempe - kaip ir Abelard'as - vis dar artima viduramžiškam savi­ monės tipui. Jokio artumo gotikiniam žmogaus tipui, kuriam bū­ dinga kylanti dvasinės raidos linija, aistra ir kaltė, ir jausmas, jog tik protu ir įsitikinimu besiremiantis indivi­ das yra pranašiausias, nerastume islamiškųjų Abelard'o amžininkų, prilygstančių jam savo visuomenine padė­ timi, Usamos ir Umaros, išsilavinusio feodalo riterio ir verslininko-dvariškio-poeto, autobiografijose.

Onson - Ashley.merryman. .Salin - mitus.2015.LT

Ir į kokį lizdą tu grįžti namo pailsėti? Pasaulietine, grynai pažodine ir objektyvia prasme Vakarų autobiografas pabaigoje niekada negrįžta namo. Jis pakyla link Dievo arba užbaigia savo paties pasi­ rinkta misija ar praregėjimu, arba b ū n a sustabdomas kelionės viduryje kitose autobiografinėse tradicijose taip atsitinka ir nepriklausomam veiklos žmogui, tokiam kaip islamiškasis valdovas.

Nepriklausomos veiklos žmogui neegzis­ tuoja tinkamos pabaigos; jis tik sustabdomas bežengiant eilinį žingsnį.

Jo gyvenimas niekada nėra užbaigtas, ir nors jis jau daug padarė, jam vis dar reikia ne mažiau padaryti. Grįžimo n a m o pabaiga yra reta visose autobiografi­ nėse tradicijose, tačiau tarp nevakariečių ir dvidešimtojo amžiaus žydų panašumų į ją tikrai pasitaiko. Pagrindinis Vakarų leitmotyvas - Negalima sugrįžti namo; startas at­ plėšia žmogų n u o natūralių jo šaknų.

Tačiau Abelard'o išreikštas troškimas atsiveriant padėti kitam asmeniui dingsta iš renesanso autobiografijų, kuriose savęs aprašymo aktui daugiau nebereikia nei religinio, nei emocinio pateisinimo ir kurios adresuojamos ne ge­ rai pažįstamam kenčiančiam asmeniui, bet kultūringos žmonijos plačiajai publikai, kuri skaito knygas ir žavisi meno bei mokslo darbais ir bet kokios rūšies įspūdingais individualiais žygdarbiais.

Renesanso kultūra sujungia, nors ir ne visuomet har­ moningai, buržuazijos meistriškumą ir aristokratijos iš­ didumą, kurie susilieja į aukščiausią meninio tobulumo idealą. Šis idealas vėliau, septynioliktojo amžiaus Pran­ cūzijos aristokratų kultūroje, buvo susilpnintas iki kitais atžvilgiais neproduktyvaus individo, kuriančio iš savo vizualios asmenybės šaltai žavų meno kūrinį, - šį idealą literatūrine forma perėmė devynioliktojo amžiaus den- dis.

Benvenuto Cellini metais pradeda: Kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų, padaręs ką nors meistriška arba kas galėtų deramai panėšėti į meistriška, turėtų, jeigu jis teisingas ir doras, aprašyti savo gyvenimą savo paties ranka [ Cellini nustato universalią, grynai žmogišką normą, privalomą kiekvienam, o po to pradeda, remdamasis šia visuotine norma, šlovinti save.

Tradicinis kinų ir ypač japonų autobiografas linkęs būti kuklesnis. Renesanso savęs šlovintojas yra ir nuosaikes­ nis, kalbėdamas apie faktus, ir universalesnis savo prin­ cipiniu tvirtinimu, jog ne tik aš, bet kiekvienas žmogus, padaręs tiek pat, privalo kalbėti apie save su tokiu pačiu pasididžiavimu, su kokiu aš pasakoju apie savo pasie­ kimus. Pasiekimas renesanso žmogui gali būti ir žmog­ žudystė.

Civilizaciju Analize (V

Vakarietis per visą autobiografijos istoriją yra darykite tai pats storosios žarnos drėkinimo svorio metimas linkęs atskleisti savo moralinius trūkumus nei kiti tradiciniai autobiografai, išskyrus kinus per trumpą šešioliktojo ir septynioliktojo amžiaus laikotarpį Sekuliarus vakarietis linkęs į tai dar labiau nei religingas vakarietis, kuris dažnai tenkinasi neapibrėžtu n u o d ė m i n g u m o deklaravimu.

Cellini, be abejo, lygiai didžiuojasi savo nusikaltimais, kiek ir vis­ kuo, kas su juo susiję. Tačiau niekur kitur, tik rene­ sansinėje Italijoje, amatininkas, kurio prestižas kyla dėl jo sukurtų iš dalies savomis rankomis materialių objek­ tų, gali ištarti išdidžius Cellini žodžius. Cellini įsitikinęs ne tik ej johnson svorio netekimas wendy williams darbų, bet ir savo paties tobulumu.

Kad jo gyvenimas ej johnson svorio netekimas wendy williams į reikš­ mingą pasakojimą, visuomenėje būtina kilnaus meistriš- kumo etika. Laikytis šios etikos - pagrindinis įsiparei­ gojimas kitiems žmonėms.

Renesanso žmogaus prisistatymui jau egzistuoja teatro auditorija, tačiau jis pats dar nėra teatro aktorius; jis vis dar pirmiausia žmogus, apibūdinantis save realiais savo pasiekimais.

Bet kokiu at­ veju pagrindinė šešioliktojo amžiaus moteris autobio- grafė yra ispanų vienuolė šv. Jėzaus Teresė. Jos savi­ monė visiškai peržengia renesansinės schemos ribas. Tačiau ir Cellini, ir Car­ dano pradeda nuo grynai sekuliaraus įsipareigojimo sa­ kyti tiesą apie savo pačių veiksmus ir išgyvenimus pla­ čiajai publikai, besidominčiai jais ne kaip asmenybėmis, bet jų gyvenimo įvykiais ir ypatybėmis. Renesanso mokslininkas ir pradeda, ir užbaigia tiesa, kurią gali em­ piriškai suvokti.

Cellini jo paties veiksmai apibrėžė tiek pradinę, tiek galutinę jo būties ribą. Cardano lieka, tiek pradžioje, tiek ir pabaigoje, apibrėžtas savo paties proto. Renesanso žmogui jo gyvenimo prasmė telpa šiose ri­ bose. Dievas daugiau nebėra autobiografinio pasakojimo adresatas nei aprašomo gyvenimo pradžioje, nei pabai­ goje.

Religinės temos, užuot suteikusios aiškiai apibrėžtą galutinį gyvenimo rėmą kaip viduramžių žmogui, dabar yra struktūriškai sekuliarių pradžių ir sekuliarių pabai­ gų rėmų viduje. Religija nustoja būti totalybe ir tampa dalimi. Renesanso žmogus skiriasi, viena vertus, nuo vidur­ amžių žmogaus bei, kita vertus, nuo puritono tuo, jog neturi visa apimančios simbolinės krypties, judėjimo per savo gyvenimo įvykius nuo pradžios iki galo jausmo.

Tipinėse renesanso autobiografijose nėra nei religinio pasakojimo apie nuopuolį į n u o d ė m ę ir dvasinį atgi­ mimą, nei psichologinio pasakojimo apie moralinę raidą ar apie tapatybės krizę ir rekonstrukciją.

Renesansi­ niuose savęs aprašymuose žmonės juda su Cellini n u o įvykio prie įvykio arba su Cardano nuo temos prie te­ mos, tačiau įvykiai sudaro veiksmų kaleidoskopą, o ne vidinių pokyčių trajektoriją, o temos sudedamos viena greta kitos į tvarkingai suklasifikuotų atsiminimų dė­ žutę. Laiko švaistymas yra pasibjaurėtinas. Tačiau negalime pamiršti Leonardo da Vinci pastabos sau: Judėjimas liausis dar prieš mums pailstant būti naudingiems.

Judėjimas nusilps greičiau už naudingumą. Mirtis greičiau už nuovargį. Aš niekuomet nepailsiu būti naudingas Ironiškos distancijos nuo savo gyvenimo kelio prin­ cipų jausmas niekada visiškai nedingo iš buržua savi­ monės. Sekuliarų autobiografijos įrėminimą išlaiko puritonų teologas Richardas Baxteris. Tačiau, priešingai renesanso autobiografijoms, Baxterio autobiografija yra religinis pasakojimas, papasakotas sekuliariuose rėmuose. Kaime, kuriame gimiau, buvo keturi Rašto skaitytojai iš eilės per šešerių metų laikotarpį, nemokšiški žmonės, o du iš jų dar ir ištvirkę, ir jie visi buvo mano mokytojai.

Priešingai nei vidur­ amžių žmogui, nuosaikiam puritonui pasaulis yra jo re­ liginės pastangos. Pasaulis sudaro tam tikra prasme em­ piriškai paisomą, tačiau dvasiškai tuščią rėmą, į kurį turi būti įlietos religinės pastangos.

Pasaulis kaip pilnas paty­ rimų Cellini rėmas tampa tuščiu Baxterio rėmu dvasinėms pastangoms. Tačiau nuosaikus puritonas nekyla ir nuo gamtos prie Dievo, kaip darė gotikos žmogus; jo piligrimystė apibrėž­ ta visuomenės. Puritonas nustato sociologinį žmogaus rėmą, literatūrinę formą, rodančią, jog žmogus nei atsi­ randa iš gamtos, kaip gotikinėje sąmoningumo schemo­ je, nei iškyla iš savo paties savarankiškos veiklos, kaip renesanso žmogus buvo linkęs galvoti apie save, bet grei­ čiau pradeda ir užbaigia savo egzistenciją pasaulyje kaip visuomenės produktas - ir galbūt auka.

Šis žmogaus pa­ saulio sociologizavimas atitinka puritonišką socialinio pa­ saulio gamybos, valdžios ir šeimos pasaulio kaip pir­ minės religinio įsipareigojimo sferos suvokimą, o gal iš jo ir kyla. Johnas Bunyanas atstovauja radikaliam puritoniškos savimonės variantui. Jo gyvenimo prasmės istorija pra­ dedama nuoroda apie išorinį trukdymą atlikti religinę pareigą. Nors vėliau parašė detalų Pasakojimą apie savo įkalinimą, autobiografijos įžangoje Bunyanas traktuoja šį trukdymą taip, kad visos jo savybės bei veikėjai iš­ nyksta, ir lieka tik dvasinė misija, kuri buvo sutrukdyta.

Vaikai, Viešpaties malonė tebūnie su jumis, Amen. Esu atskirtas nuo jūsų ir taip suvaržytas, jog negaliu vykdyti iš Dievo mums pa­ reinančios pareigos jums, jūsų tolimesniam mokymuisi ir tvirtėjimui Tikėjime ir šventume, etc, tačiau jūs matote, jog mano Siela kupina tėviško rūpesčio ir troškimo jūsų dvasinės ir amžinos gerovės; dabar aš ir vėl [ Bunyano tikrasis savęs aprašymas prasideda sakiniu, kuriame telpa ir Dievas, ir socialinis pagrindas: Nebus neteisinga, jei šiame pasakojime apie maloningą Dievo vadovavimą mano Sielai aš pirmiausia keliais žodžiais užsiminsiu apie savo kilmę ir auklėjimą, kad Dievo gerumas ir dosnumas man būtų dar labiau išaukštinti bei išgirti žmonių sūnų akivaizdoje.

Tačiau šie sapnai nėra tokie dažni puritonų autobiografijose, kaip galima b ū t ų tikėtis. Kai viskas yra pasakyta ir pa­ daryta, radikalus protestantas paliekamas ne su artė­ jančio sugrįžimo pas Dievą, bet su tolimesnių pastangų šiame pasaulyje būtinumo jausmu kaip jo pasauliečiai palikuonys sakys vėliau užbaigdami savo mokslinius pranešimus: reikia tirti toliau.

Jie rodo man poreikį būti budriam ir blaiviam; 7. Ir skatina mane tikėtis, jog Dievas per Kristų padės man ir pagelbės pasaulyje. Bunya- no pasaulio jausmas priešingai nei Baxterio silpnas; tai tik vieta religiniam aktyvumui kaip vėliau taps tik vieta moksliniam aktyvumui. Jei puritono autobiografijos pradžioje ar pabai­ goje paminimas Dievas, jis paprastai būna ne vienas, o susijęs su socialinėmis institucijomis, su puritono se­ kėjais arba kaip Thomui Shepardui, vienam pirmųjų naujakurių naujose Amerikos kolonijose su jo žmona ir vaiku.

N u o renesanso žmogaus Baxterį skiria ne tik šios že­ miškos religijos jo savimonėje svarba, bet ir aiškus dva­ sinio tobulėjimo krypties bei metodo jam pasiekti jaus­ mas: Aš niekuomet, nuo pat pirmųjų savo studijų, negalėjau pakęsti sumaišties.

Atskyrimas ir metodas [ Tačiau [ Tačiau sie­ los eksperimentai turi niekada nesibaigti. Renesanso žmogus taip pat naudojo mokslinį metodą, kad suvoktų save, ar bent jau Cardano taip darė.

Ne tik dėl pačių menkiausių aplinkybių mūsų nuotykių padaugėja, bet šios menkos aplinkybės privalo būti laipsniškai suskaidytos į jų smulkiausius komponentus. Ten, kur puritonų dvasininkas septynioliktajame amžiuje buvo pasiekęs mokslo kaip dinaminių universalaus pobūdžio procesų analizės koncepciją, renesanso gydytojas šešioliktajame amžiuje vis dar galvojo apie mokslą kaip apie esybių rinkinių aprašymą. Kad suprastume žmogų, m u m s reikia žinoti moder­ naus europiečio, kuris pasakoja m u m s apie save, mokslo koncepciją.

Iš esmės mokslo pergalę siekiant save suprasti pasiekė renesanso žmogus ir puritonas. Ateitis reikalauja šį mokslą tobulinti, tačiau principas jau yra nustaty­ tas. Bet Cardano neabejotinai pasakoja mums, o Baxteris ne; jo autobiografija atrodo esanti adresuota jo draugų tikinčiųjų ir potencialių prozelitų atskalūniškai bend­ ruomenei, o ne plačiajai publikai.

Puritonai tikėjo, jog kiekvienas turėtų ne tik nepaliau­ jamai tyrinėti savo paties dvasinį gyvenimą dienoraštyje arba religinių užrašų knygoje, bet ir viešai liudyti savo dvasinį patyrimą, ypač apie atsivertimą, visai tikinčiųjų bendruomenei užuot išpažinus kunigui nuošalioje klau­ sykloje, kaip darė katalikai, arba - vėliau - atskleidus simptomus privačiai praktikuojančiam psichoanalitikui.

Puritonizmas galbūt labiau izoliavo žmones jų sociali­ niuose santykiuose kiekvieno nuosavas, individualus pašaukimas praktiniame, kasdieniame gyvenime reiškė daugiausiatačiau privertė žmones labiau domėtis vie­ nas kito vidiniais, dvasiniais išgyvenimais. Morališkai privalomo viešo liudijimo ne dvasinio vadovo akivaiz­ doje, bet visos bendruomenės kaip savo asmeninio paty­ rimo - vidinio pasaulio abipusio atskleidimo pareigos - liudytojų ir teisėjų akivaizdoje samprata tampa ypatinga Vakarų autobiografijos proveržio varomąja jėga, reikš­ mingiausia po protestantiškos reformacijos.

Moterys taip pat dalyvauja šiame proveržyje, tačiau jokioje kitoje tra­ dicijoje moterų autobiografijos neatrodo tokios panašios į vyrų kaip tarp anglų puritonų. Puritonės moterys pasi­ rodo dažniausiai kaip siauresnės, menkiau detalizuotos savo vyrų versijos. Autobiografijos pradžioje Baxteris pateikia puritonų socialumo paaiškinimą: [ Mes vaikščiojome kartu, mes skaitėme kartu, mes meldėmės kartu ir, kai galėdavome, gulėjome kartu.

O jo geraširdiškumas bei dosnumas buvo lygūs jo uolumui, todėl Dievas padarė jį mano, turėjusio daugiau žinių negu jis, tačiau šaltesnę širdį, gėrio šaltiniu. Tačiau kai buvome jau beveik dvejus metus pažįstami, jis kelis kartus neatsilaikė gundomas ir nugrimzdo į baisų girtuokliavimą, kuris vėliau jam sukėlė tokį siaubą [ O kai aš palikau namus ir jo draugiją, jis vėl ėmė girtuokliauti, ir taip dažnai, jog pagaliau jo sąžinė nebegalėjo gauti jokios paguodos ar ramybės, kaip tik pakeisti savo nuomonę ir išsižadėti mokytojų bei doktrinų, varžiusių jį [ Ir paskutinis dalykas, girdėtas apie jį, buvo tai, kad jis tapo girtuokliu ir dorų žmonių plūdiku [ Tačiau, be socialinio patyrimo, jos apima daugybę kitų elementų, kurie taip pat gali daryti joms įtaką.

Baxteris galėtų atstovauti ankstyvajai moderniajai krikš­ čioniškos savimonės stadijai.

Suteikdamas sekuliarų rėmą religiniam patyrimui, m o d e r n u s krikščioniškos savimonės tipas kuris nėra nei grynai protestantiškas, nei būdingas visiems protestantams pradeda keisti vi­ duramžišką religinę judėjimo per savo gyvenimą, kaip nuodėmės ir moralinio atgimimo seką, formą nenutrūks­ tama pastanga išgryninti tikėjimą ir jo praktines imp­ likacijas nuolatinio netikrumo akivaizdoje, abejone viso tikėjimo pagrindais.

Buvau tobulai r a m u s ir patenkintas; niekuomet neturėjau nė menkiausios abejonės. Kai žmonėms trūksta nuodėmingumo, kad pultų į jį, jie puola į netikrumą. Robertas A. Ar iš tikrųjų visada jautiesi taip gerai? Devynerių metų prireikė iškęsti, surasti ir prasiskinti savo kelią per skausmingą 45 pereinamąjį laikotarpį į naują integralumo ir vientisumo sritį. Ten, kur religinėse autobiografijose buvo n u o d ė m ėdabar yra netikrumas; sugrįžimas prie Dievo reiškia tapatybės rekonstrukciją b r a n d a u s a m ž i a u s pusiau­ kelėje, kaip a t s t u m i a m a ž m o n akuri n e i š v e n g i a m a i tampa laisva ir įgyja gerų patarimų filosofijos d a k t a r o laipsnį.

Ši religinės individualybės forma, kad ir kokia b ū t ų religija, a t r o d o kylanti iš grynai amerikietiško susidūrimo tarp m a n d a g a u s protestantizmo ir huma­ nistinės psichologijos.

Senas, neišsenkantis liūdesys su­ grįžo [ Tačiau įvairūs praeinantys jos gy­ venimo momentai, tarsi atsitiktinai praplaukiantys pro šalį, visi pailiustruoti eilėmis, turbūt spontaniškai užra­ šytomis puikiame popieriuje. Deja, aš išsiskiriu su tavimi; Kaip moliuskas, atplėštas nuo savo kiaukuto, Aš išvykstu, ir ruduo kartu. Pareigūno autobiografija prasideda prisiminimais apie jo tėvo sa­ murajaus santūrumą ir savitvardą: [ Vėliau motina paklausė jo, kodėl sirgdamas jis visuomet lovoje nusisukdavęs nuo žmonių ir ne­ prataręs nė žodžio.

Pasakojimuose apie save pastarasis modalumas atrodo vėlyvesnis. Kinų autobiografija atsiranda kartu su Ssu-ma Ch'ie- nu ? Nebaltaodžiai tėvai maždaug tris kartus dažniau kalbasi su vaikais apie rases. Tokį požiūrį palaikė ir daug moks­ lininkų - pagal jį, rasė yra visuomenės konstruktas, tad jį geriau­ sia palikti nagrinėti sociologams ir demografams.

Vis dėlto vaikų raidos specialistai ėmė vis labiau abejoti šia prielaida. Jie tvirtina, kad vaikas mato rasių skirtumus, kaip atskiria rausvą spalvą nuo mėlynos, - tik mes vaikams išaiškiname, kad rausva spalva skirta mergaitėms, o mėlyna - berniukams. Įžvelgę skirtumus, vaikai labai greitai ej johnson svorio netekimas wendy williams grupę iškelia aukščiau už kitas.

Vittrup vadovė Rebecca Bigler atliko eksperimentą tri­ jose parengiamosiose klasėse. Keturmečiai ir penkiamečiai buvo išrikiuoti ir jiems įteikti marškinėliai. Pusė vaikų gavo mėlynus, pusė - raudonus. Vaikai marškinėlius vilkėjo tris savaites.

Per tą laiką mokytojai nė karto neužsiminė apie spalvas ir niekada ne­ skirstė vaikų į grupes pagal marškinėlių spalvą. Niekada nevadino vaikų mėlynaisiais arba raudonaisiais.

Bigler norėjo sužinoti, kas nutiks savaime, vaikus suskirsčius pagal spalvas. Vaikai nepasiskirstė. Per pertraukas žaisdavo vieni su kitais. Ta­ čiau paklausti, kuriai komandai geriau priklausyti ar kuri laimėtų varžybas, pasirinko savo spalvą. Savos grupės vaikai jiems labiau patiko, jie manė, kad šie protingesni už kitos grupės narius. Kodėl baltieji tėvai nekalba apie įases 65 Bigler eksperimentas atskleidžia, kaip vaikai susigrupuoja pagal tai, ką mes jiems duodame.

Tai patvirtina, kad rasės tampa proble­ ma tik tada, kai mes iš to padarome problemą. Tai kodėl gi Bigler mano, kad jau su trejų metų vaikais svarbu kalbėtis apie rases? Ji samprotauja, kad vaikai šiuo raidos etapu yra linkę prielanku­ mą rodyti saviškiams ir patys pasirenka, ką laikyti geresniais.

Maži vaikai viską skirsto į kategorijas: maistą, žaislus, žmones. Tačiau tik po kelerių metų jie įgis pakankamai pažintinių gebėjimų ir mokės grupuoti ne pagal vieną ej johnson svorio netekimas wendy williams. Mažiems vaikams svarbiausias požymis yra tas, kuris aiškiausiai matomas.

Bigler tvirtina, kad, tapatindamasis su žmonėmis, kurie atrodo panašiausi į jį, vaikas juos pamėgsta. Remdamasis panašia išvaizda vaikas įtiki, kad tie, kurie yra panašūs į jį, mėgsta tuos pačius da­ lykus.

Tai, kas jam nepatinka, mažylis priskiria nepanašiems į save. Savaiminis polinkis manyti, kad tavo grupės nariai pasižymi tais pa­ čiais bruožais, pavyzdžiui, gerumu, protingumu, vadinamas esen- cializmu. Vaikai niekada nemano, kad grupės atsiranda atsitiktinai. Galbūt mums atrodo, kad vaikai nekreipia dėmesio į skirtingas rases, bet tokie skirtumai kaip odos ar plaukų spalva, svoris, lytis yra aiškiai matomi.

Net nebūtina jų įvardyti, jie ir taip krinta į akis. Net jei mokytojai ir tėvai niekada neužsimins apie rases, vaikai pa­ tys susiskirstys į grupes pagal odos spalvą, kaip susiskirstė pagal marškinėlių spalvą. Pastarąjį dešimtmetį raidos psichologai, siekdami tiksliai nusta­ tyti, kada vaikai tampa šališki, pradėjo kelis ilgalaikius tyrimus - bendra prielaida būtų tokia, kad kuo anksčiau pasireiškia šališku­ mas, tuo labiau tikėtina, jog jį lemia raidos procesai.

Daktarė Phyllis Katz, anuometinė Kolorado universiteto profe­ sorė, atliko tokį tyrimą: šešerius metus stebėjo juodaodžių ir baltaodžių vaikų. Per tuos šešerius metus devynis kartus su 66 Šalin mitus vaikais ir jų tėvais atliko testus - pirmas testas buvo atliekamas pu­ sės metų kūdikiams. Kaip atlikti testą pusės metų mažyliui? Tai įprastas vaiko raidos tyrimų testas. Kūdikiams rodomos veidų nuotraukos ir skaičiuoja­ ma, kiek laiko vaikas išlaikys dėmesį.

Ilgesnis žiūrėjimas į nuotrau­ ką nereiškia, kad vaikui labiau patinka ta nuotrauka ar tas veidas. Ilgesnis laikas veikiau reiškia, kad vaiko smegenims tas veidas at­ rodo neįprastas; jie stebeilija ilgiau, nes smegenys stengiasi įpras­ minti vaizdą. Taigi pažįstami veidai sulaukia trumpesnio regimojo dėmesio. Vaikai reikšmingai ilgiau žiūri į kitokios nei jų tėvų rasės veidus.

Pati rasė neturi etninės reikšmės, bet vaikų smegenys suvo­ kia kitokią odos spalvą ir bando perprasti, ką tai reiškia. Trejų metų sulaukusiems vaikams Katz rodė kitų vaikų nuotrau­ kas ir klausė, ką pasirinktų į draugus. Kai vaikams suėjo penkeri ir šešeri, Katz jiems davė po mažą kortų malką su nupieštais žmonėmis. Ty­ rėja liepė vaikams išdalyti kortas į dvi krūveles, kaip tik jie nori. Dar 16 proc. Tačiau 68 proc.

• Svorio metimas atsiranda per vieną savaitę
• Išpažįstu blogybes, kurios dar užverda man esant subrendusio amžiaus, ir įsišaknijusią blogio meilę, kuri dar gyvena mano susidėvėjusiame, išvargusiame kūne [
• Svorio netekimas oksidacija
• Numesti svorio protingi valgiai
• Civilizaciju Analize (V | PDF
• Onson - svajukodramblione.ltan. .Salin - mitusLT | PDF
• Susitvarkyti ir numesti svorio namuose

Kai kurie tyrimai rodo, kad vaiko raidoje galbūt esama langų - laikotarpių, kai lengviausia pakeisti požiūrį. Per vieną eksperimen­ tą mokytojai suskirstė vaikus po šešis taip, kad visose grupėse būtų skirtingų rasių atstovų.

Grupės susitikinėjo aštuonias savaites, du Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 67 kartus per savaitę. Kiekvienas grupės narys turėjo išmokti dalį pa­ mokos, o paskui ją išdėstyti kitiems penkiems. Pažymys visiems būdavo bendras.

Tyrėjai stebėjo vaikus žaidimų aikštelėje, norėda­ mi patikrinti, ar skirtingų rasių mokiniai ėmė daugiau bendrauti. Kaskart, kai vaikas per pertrauką pažaisdavo su kitu vaiku, tai bū­ davo pasižymima - tyrėjai pasižymėdavo ir to kito vaiko rasę. Tyrėjai atrado, kad pirmokus šis metodas tiesiog stebuklingai paveikė.

Dalyvaudami tarprasinės grupės veikloje, jie ėmė reikš­ mingai daugiau žaisti su kitos rasės vaikais. Tačiau trečiokų elge­ sys nepasikeitė. Gali būti, kad trečioje klasėje, kai tėvai dažniausiai nusprendžia, kad jau galima po truputį pradėti kalbėti apie rases, raidos langas jau būna užsidaręs. Kitą gilų šiuolaikinių tėvų įsitikinimą mudu su Ashley pavadino­ me mišrios aplinkos teorija. Jei augindamas vaiką stengiesi, kad jis susipažintų su kitų rasių ir kultūrų žmonėmis, pati aplinka jam tampa svarbia žinia.

Apie rases nebereikia nė kalbėti - tiesą sakant, apie jas verčiau nekalbėti. Tik supažindink vaiką su įvairia aplinka, ir ji jam taps įprasta. Suprantu tokią mąstyseną, nes gimus Lukui mudu su žmona laikėmės lygiai tokio požiūro.

Kai jam buvo keturi mėnesiai, užra­ šėme į San Fransisko darželį prie Filmoro ir Vestern Adišno prie­ miesčių. Vienas iš darželio privalumų buvo didelė rasių įvairovė. Lukas kelerius metus nė neužsiminė apie kieno nors odos spalvą - nei darželio draugų, nei per televiziją matomų žmonių. Ir mes apie tai nekalbėjome. Manėme, viskas klostosi kuo puikiausiai. Likus dviem mėnesiams iki penkto Luko gimtadienio, daržely­ je buvo švenčiama Martino Lutherio Kingo diena. Ji irgi iš Afrikos!

Be abejo, jis išmoko skirstyti žmones pagal odos spalvą, ir didžiavosi savo gebėjimu. Suglumau, kad darželis mūsų neperspėjo apie pamokėlę rasių tema. Tačiau negalėjau nepastebėti, kaip tai sudomino sūnų. Buvo aišku, kad jis jau seniai apie tai galvoja. Jam palengvėjo, kad paga­ liau sulaukė paaiškinimo. Odos spalva - tai ženklas, iš kur esi kilęs. Dar po metų išgirdome jį su baltaodžiu draugu kalbantis apie odos spalvą. Ieškant tapatybės, odos spalva tapo svarbiausiu bruožu.

Mano berniukas ėmė drovėtis savo garbanotų rusvų plaukų. Jo plaukai nė iš tolo nepanašūs į juodaodžių žaidėjų. To latvių krepši­ ninko iš Golden State Warriors plaukų spalva buvo kaip mano sū­ naus. Su juo buvo galima tapatintis. Mano sūnus ieškojo tapatybės ir žvalgėsi pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti. Rasė ir šukuosena tapo ta­ patybės formulės dalimi. Taiklūs metimai ir veržlūs puolimai - ne.

Nesilioviau stebėjęsis. Aptarėme, kad mūsų gyvenime nebūtų kai kurių draugų, jei juos būtume rinkęsi pagal spalvą. Lukas suprato mintį ir ilgainiui įsisavino pamoką. Dabar jis atvirai kalba apie lygybę ir diskriminacijos neteisingumą.

Anuomet nežinojau, ką žinau dabar, tad man buvo sunku su­ prasti sūnaus entuziazmą. Visą laiką maniau, kad rasizmo išmoks­ tama.

Jei vaikas auga nerasistiniame pasaulyje, kodėl jis savaime vieną rasę iškelia aukščiau už kitą? Kada aplinkos siunčiama žinia jam tampa nebesvarbi - aplinkos, kuria mes taip didžiuojamės? Mišrios aplinkos teorija - pagrindinis principas, kuriuo parem­ tos šiuolaikinės integruotos mokyklos. Aš, kaip ir dauguma žmo­ nių, maniau, kad kaip greitai numesti svorį aplink pilvą trisdešimt ej johnson svorio netekimas wendy williams nuo segregacijos panaikini­ mo daugybė mokslinių tyrimų turėjo įrodyti, jog mišrios aplinkos teorija teisinga.

Paskui mudu su Ashley ėmėme kalbėtis su moksli­ ninkais, nagrinėjusiais šiuos tyrimus.

Wendy Williams THROWS A TEMPER TANTRUM b/c her producers hired Leah Remini and didn’t consult her

Pavyzdžiui, daktaras Gary Orfieldas vadovauja civilinių teisių projektui - Harvarde įsteigtai, bet vėliau į Los Andželo Kalifornijos universitetą perkeltai minčių talpyklai. Baigtą 86 puslapių dokumentą Orfieldas išsiuntė visiems socialinių mokslų specialistams iš savo adresų sąrašo ir gavo palaikymo parašus.

Ant rašto antspaudo neuždėjo jokia prabangi teisininkų kontora. Orfieldas labai didžiavosi, kad raštą kūrė mokslininkai, o ne teisi­ ninkai, todėl jis išėjo pagrįstas ir nešališkas. Tačiau širdyje Orfieldas jautėsi nusivylęs ir net piktas. Desegregacija išties daro apčiuopiamą įtaką, bet ją reikia vykdyti teisingai.

Mokslininkai nemėgsta išpūsti duomenų. Bigler iš Teksaso universiteto buvo viena iš mokslininkų, stipriai įsitraukusių į kreipimosi kūrimą. Jos vertinimas skamba dar aštriau nei Orfieldo.

Bigler karštai pasi­ sako už desegregaciją mokyklose dėl moralinių priežasčių. Vis dėlto tėvams svarbu žinoti, kad mišrios mokyklos lankymas nėra garantija, jog vaikas išsiugdys geresnes rasines nuostatas nei atski­ roje mokykloje. Pasirodo, rasės problema, palyginti su kitomis šališkumo ir dis­ kriminacijos problemomis, yra ypač sudėtinga.

Daktaras Thoma- sas Pettigrew iš Santa Kruzo Kalifornijos universiteto išanalizavo per tyrimų, patvirtinančių, kad bendravimas su kitokiais žmo­ nėmis gali sumažinti šališkumą.

Sėkmingiausi tyrimai buvo susiję ne su rasėmis, o su nuostatomis neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių ir homoseksualų atžvilgiu. Kitose šalyse atlikti tyrimai irgi buvo sė­ kmingi, pavyzdžiui, sumažėjo žydų ir palestiniečių arba baltaodžių Kodėl baltieji tėvai nekalba apie rases 71 ir juodaodžių Pietų Afrikos Respublikoje priešiškumas.

Amerikos rasių klausimui skirti tyrimai rodo tik nedidelę naudą studentams. Pradinės ir vidurinės mokyklos klasės - kitas klausimas. Neseniai vykdant civilinių teisių projektą buvo tiriami šešių ša­ lies mokyklų vienuoliktokai. Vienas tyrimas buvo atliekamas Luis- vilyje, kur, regis, desegregacija davė naudos. Vienuoliktokų tyrimai atskleidžia, kad per 80 proc. Daugiau nei 85 proc.

Tačiau kitose apygardose nėra taip gražu. Lino miestas Masačū­ setse, esantis už 16 km į šiaurės vakarus nuo Bostono, paprastai laikomas dar vienu įvairovės ir sėkmingos desegregacijos mokyklo­ se pavyzdžiu. Paklausti, ar suaugę norėtų gyventi mišriame rajone, maždaug 70 proc.

Tačiau į tą patį klausimą teigiamai atsakė tik 35 proc. Nusipelnęs atsistatydinęs Naujosios Meksikos valstijos universi­ teto profesorius Walteris Stephanas visą gyvenimą tyrinėjo moks­ leivių rasines nuostatas po pirmų metų mišrioje mokykloje.

Jis nustatė, kad 16 proc. Stephanas nėra segregacionistas - jis pasirašė mokslininkų kreipimąsi ir yra vienas gerbiamiausių šios srities specialistų.

Mišrių mokyklų bėda ta, kad jos nebūtinai stiprina rasių drau­ gystę. Dažnai nutinka priešingai. Jamesas Moody iš Djuko universiteto - žinovas, kaip paau­ gliai sudaro ir išlaiko socialinius tinklus, - išanalizavo per 90 Paauglių iš skirtingų visų šalies regionų mokyklų duomenis.

Moody nustatė moksleivių ir jų draugų rasę, paskui kiekvieno moksleivio skirtingų rasių draugų skaičių palygino su visos mokyklos rasine sudėtimi. Moody atrado, kad kuo mišresnė mokykla, tuo labiau vaikai mokykloje skirstosi pagal rases ir tautinę kilmę, taigi tikimybė, kad susidraugaus skirtingų rasių vaikai, yra mažesnė.

Todėl mišriose mokyklose besimokantys vienuoliktokai ir dvy­ liktokai kasdien duoda ej johnson svorio netekimas wendy williams priešingus socialinius signalus. Pirmas si­ gnalas įkvepia - daug moksleivių draugauja su kitos rasės atstovais. Antra žinia tragiška - kur kas daugiau vaikų labiau mėgsta ben­ drauti su saviškiais. Daugėjant mišrių mokyklų, pastarasis reiškinys tampa vis pastebimesnis.

Vaikščiodamas po mokyklą vaikas mato daug grupių, į kurias dėl savo rasės negali patekti, stalus valgykloje, prie kurių negali atsisėsti, numanomas ribas, kurių nevalia perženg­ ti.

Tai neišvengiama, net jei moksleivis turi kitų rasių draugų. Vis dėlto bendri būreliai padidina tikimybę, kad skirtingų rasių mokiniai susidraugaus. Analizuodamas duomenis Moody atsižvel­ gė ir į popamokinę veiklą, sporto ir mokslo būrelius bei mokyklos renginius, per kuriuos moksleiviai gali integruotis arba pasi­ skirstyti.

Taisyklės tai nekeičia: didesnis mišrumas lemia didesnę moksleivių segregaciją. Šiaurės Karolinos Čapel Hilo universiteto komanda patvirtino Moody gautus rezultatus. Kaip tik taip ir nutinka. Tikimybė ne ką didesnė, net jei kalbama apie an­ trą, trečią ar penktą pagal gerumą draugą.

Juodaodžiams tokia tiki­ mybė ne ką didesnė: 85 proc. Skirtingų rasių draugai dažniausiai užsiima tik viena bendra veikla, o ne keliomis, todėl tikėtina, kad ilgainiui, vaikams perėjus iš vidurinių klasių į aukštesniąsias, tokia draugystė iširs. Kyla pagunda tikėti, kad šiuolaikiniai vaikai, augdami tokioje mišrioje aplinkoje, išmoks sutarti su visų rasių žmonėmis.

Vis dėlto daugybė tyrimų leidžia manyti, kad tai veikiau svajonė nei tiesa. Nesiliauju svarstęs, ar desegregacija nebūtų sėkmingesnė, jei tė­ vai ją skatintų, užuot tylėję? Negi tikrai taip sunku su mažais vaikais kalbėtis apie rases? Katz, ištyrusi juodaodžių ir baltaodžių vaikų, atkreipė dėmesį, kad tėvai su vaikais nesidrovėdami šnekasi apie lytis, labai stengiasi griauti stereotipus apie berniukus ir mergaites.

Iš to galėtume mo­ kytis kalbėti apie rases. Sugalvoti, ką sakyti, nesudėtinga. Tik klausimas, kaip dažnai tai sakome. Vaikų smegenys linkusios viską rūšiuoti, todėl tame, ką mato, vaikas nejučia ima ieškoti dėsningumo. Maži vaikai, net jei ir mato gerą pavyzdį, daro išvadas, verčian­ čias tėvus gūžtis. Vaikai nėra pasyvūs žinių kaupėjai, jie aktyviai kuria sąvokas. Bigler matė daug pavyzdžių, kaip vaikai iškraipo pri­ siminimus, kad jie atitiktų mintyse susidarytas kategorijas.

Sme­ genų poreikis viską skirstyti į kaip vartoti anavar numesti svorio septynerių metų dar sti­ presnis nei penkerių, todėl antrokai gali labiau iškraipyti tiesą nei parengiamosios klasės mokinukai.